Šiltas dūmas kyla aukštyn,
mano žvilgsnis nuskęsta arbatoje,
jį išgeria lūpos...
Na ir nutik tu man šitaip, ėmiau ir užstrigau...
Aš sakyčiau kvailystė, tu pasakytum – kasdienybė.
Na taip, tu tikriausiai teisus, juk tai tu rašytojas, o aš ne.
Aš tik žmogus, apsikabinęs šiltą arbatos puodelį lyg karštą mylimąją.
Gal tai ir ne kūnas, tačiau šildo. Ir jai nereikia gražių žodžių, tuščių pažadų. Ji nepriekaištauja ir nepyksta, kai susiliejame į vieną. Ir jai niekada neteks ištarti sudie...
Štai ir arbata baigės.
Tad aš jau eisiu, netrukdysiu tau rašyti.