Mergait

Na mergait mano, aš ir vėl čia. Ir vienas aš, kad kaukti noris. Bet kur tu kauksi... tyla ir tik tyla man liko. Jau pikta daros, kad negaliu ilgiau nei minutė išsedėt su kuom nors - vis reikia bėgt. Kažkas viduje tiesiog maldauja eiti, ieškoti. Ko ieškau nebežinau. Tavęs kogero, bet juk pats žinau, jog tavęs čia nėra. Vistiek einu. Ir einu.
Perbridau jūrą, o radau tik žemę ir dar kiek purvo. Tau purvas - o man kažkas arčiau širdies. Žinai, kai prabūnu kelyje porą dienų, jaučiuos grynesnis, gal žemė ir gamta taip kviečia mane. Žinai ir vėl kartojuos, kaip nenoriu, kad eitum mano keliu. Žmogus pats turi atrasti savo kelią, žmogus pats turi rasti klystkelius ir tik pagulėjęs grioviuose suprast kur eina. Bet ar tikrai reikia visą tai ragaut ir tau? Ne, tikiuos ir nereikės. Štai dar visai neseniai gulėjau, kelio vidurį, nes neliko jėgų mint tolyn. O vienintelis dalykas galvoje buvo, kad niekada netektų tau būt čia šalia. Juokinga, kad tada, vidurį nakties kaukiau, kaip man viskas čia vieną. Bet tai tepavirto tyla. Pavargau... Tikrai pavargau. Ir noriu užbraukęs brūkšnį, sekundei tyloje užmigti rankose tavo. Tu juk žinai