liūdnai šypsausi, kai
septintąją kasmet džiūgauja
moksleiviai, keldami plakatus:
„Gyvenimas prasideda po mokyklos! “
tryliktąją rytai būna lietingi ir
pasirąžiusios bijūnų galvos
alsiu aromatu primena
praėjusius metus
dvidešimt pirmąją šoka
pražilusios ilgakasės aplink
„vaisingumo“ stulpą, o naktį
sapnuoja mylimuosius
kasdien troški šiluma užliūliuoja
mane ir net nenuilstamai bučiuojantys
uodai aptingsta bei nueina
pietų miego