koktu po liežuviu

Užplūdo noras begalinis pasakyti,
kas kas dieną po liežuviu pinas:
žmonės, menkesni nei kruopos,
mėgdžioja dievus ir šluoja kiemus;
vieniems tai kelias nieko link,
kiti mainos tarp savęs ir siekia.

Dabar pašaipiai lydim akimis raupsuotus,
rudaodžius ar  skudurais sluoksniuotus.
Viena vertus, ar buvo dar kada kitaip?
Antra vertus, žemesnio pakelti neišmokę
save kaip šunį dangaus akivaizdoj atklojam.
O dar pūškuodami galvas kalatojam.

Būtų netaktiška kas kartą gatvėje suklupus
imt ir verkt, ir sriūbaut, ir nurimus
užtinusiam kaip alkoholikas žingsniuot tolyn.
Todėl vairuojam mašinas, važiuojam
ir nebebijom būti pastebėtais, kažką lytėti,
atsiriboję stiklan kiauriai posūkius medžiojam.

Ir kiek gi, po velniais, šiandien ar vakar
žiūrėdami į veidrodį, nors akimirką
vaidinot akiniuotus ponus ar sijonuotas ledi?
Mindžikuodami slenkstį ar dar vėluodami
galvojot, kad štai, šis nuostabus žmogus tai jūs.
Kaip  kruopa mažas, kaip dievai svarbus.

Ir  rašalu į odą jums įtrynus, taip pat ir sau,
aš parašyčiau, kaip koktu gyvent pasauly,
kur nė gėdos, nė tikrumo, tik apgaulės dėmės
tik pinigai ir kelio spūstys, tačiau
nė vieno žemo, pliko, tokio, koks jau gimė,
nė vieno nuoširdžiai tikro ar užtektinai laimingo.