Romanas

Mane suvilioti bando kaimyno žmona.
Kaimynas Kregždė, įsikūręs viršum mano kambarėlio – doras, sąžiningas atsidavęs vyras ir tėvas. Dirba nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, kad išmaitintų savo jauną žmoną ir tris mažučius, nuolat klegančius vaikelius besotėmis gerklėmis. Todėl ponas Kregždė kelias jau ketvirtą ryto ir lekia atlikti savo darbų, o grįžęs į savo šeimos lizdelį tepadeda pamaitinti mažylius ir tuojau pat pasineria į saldų, bet trumpą miegą. Taigi nenuostabu, jog ponia Kregždė jaučias siaubingai vieniša. Tuštuma plyti jos širdyje, jos negali užkamšyti netgi trys rėksniukai, kuriuos reikia nuolat prižiūrėt. Ponia Kregždė ilgisi tų laikų, kai ją vadino panele, o jaunikiai darė nutrūktgalviškus žygius, siekdami ją sužavėti.
Todėl ji išdrįso leistis į avantiūrą. Kuomet vyras išlekia, o vaikučiai dar saldžiai miega pataluose, ponia Kregždė vėl tampa Panele. Ji suokia giesmes, gieda apie ilgesį ir mini mano vardą. Per atvertą langą į kambarį šie garsai patenka lengvai, tarytum gaivaus vėjelio gūsis. Guliu lovoje, eilinį kartą kamuojamas nemigos, ir klausau. Klausau ir negaliu patikėti tuo ką girdžiu. Kaip galėčiau išdrįsti sugriauti šeimą?.. Bet tas balsas toks švelnus, toks raminantis ir kartu gundantis... Apsiverčiu ant kito šono ir palaimingai užsnaudžiu... Ir taip kiekvieną rytmetį.
***
Rudenį romanas baigėsi. Kregždės iškeliavo, netarė net sudie. Bet rytais aš vis dar girdžiu klegėjimą, malšinantį mano bemiegių naktų kančias.