Kurį laiką maniau kad žudžiau žmones
Pasislėpęs tykojau jų rankų ir kojų
Veido nuskaidrėjančio po mirties
Ar supleišėjusio kaip senos knygos lapas
Ilgai mąsčiau kaip žudyti žmones
Atsargiai ir kantriai ar greičiau besišvaistant peiliu
Bet kol galvojau užžėlė kalvos ir
Pyktis išlyjo ant žemės raudonu lietum
Iš žemės išaugo medžiai, kalvose ganėsi
Avys taikingos
Aš pamiršau ką man šnabžda peiliai
Prie ašmenų mėlynų kaip prie kriauklės
Ausį priglaudęs.
Sunkus mano kūnas prigulęs medžių pavėsy
Sapnavo, kad aš ir jis esame labiau atskiri
Kaip jam buvo gera bėgioti po pievas
Mylėtis su žvaigždėm ir naktim
Mano rankos taip išbluko ir nusiplovė
Kad visai pamiršau tikėjęs jog nebėra ir vilties
Rodos buvau pažymėjęs kryželį ant riešo jog
Prisiminčiau
Dabar tik dedu veidą prie peilio peties
Ir nė garso nebegirdžiu
Nė ketinimo
Sustingus tamsoj kaip aklą kačiuką žemė girdo
O aš iš pykčio dėl šitos rimties
Noriu perverti jos gerklę virtuvės sidabru
Tik peiliai man atsargiai ir kantriai susikaupę
Vėl sako
Nežudyk
Nežudyk
Nežudyk