Svajonių turnyras 15

KRISTANAS

      - Vėl pasijodinėti? – senyvas vartų sargas neskubėdamas prisiartino.
      - Kaip visada. – linktelėjo Metenas. - Kartkartėmis reikia pramankštinti senus kaulus.
      - Seniems kaulams reikia poilsio, o ne mankštos. – šyptelėjo sargybinis. Jis draugiškai patapšnojo keršą Meteno kumelę.
          Kristanas kantriai laukė. Šis dviejų senų kareivų pokalbis jau buvo tapęs tikra tradicija, niekas net jų su tėvu laukianti ilga kelionė negalėjo to pakeisti. Vaikinas apsidairė.
            Pro šalį lėtai pradardėjo vežimas, prikrautas gailiai mekenančių avių. Važnyčiotojas, senyvas valstietis, pasipuošęs šiaudine skrybėle, abuojai linktelėjo sargų pusėn, pasisveikindamas ir vėl įsistebeilijo į priekį. Sargai net neatsisuko jo pusėn. Trejetas pliekėsi kauliukais, o sargybos pamainos vadas su gailia veido mina sėdėjo parėmęs galvą rankomis. Vakar padaugino vyno, ne kitaip.
            Prie pietinių Strudentės miesto vartų karaliavo ramybė, apatija ir nuobodulys.          Prie pagrindinių, vakarinėje miesto dalyje stūksančių vartų visada šurmuliavo minios atvykstančių ir išvykstančių, o pro šią vietą į sostinę pakliūdavo tik vežimai iš nedidelių kaimelių, įsikūrusių šalia miesto. Tikrų tikriausia  nykuma. Kristanas puikiai suprato sargybinius. Pačiam ne kartą teko taip kankintis poste, ypač mokyklos laikais. Jį patį dabar skirtingai nuo nuobodžiaujančių sargų tiesiog draskyte draskė  noras paleisti žirgą šuoliais pro miesto vartus ir joti, joti kol didingojo Strudentės miesto kuorai dings už horizonto. Jo bėris nekantriai trypčiojo kanopomis jusdamas savo raitelio jaudulį. Žirgas vis timpteldavo pavadžius tarsi sakydamas, kad jau laikas judėti pirmyn“.
        - O jaunimui tai reikia prasiblaškyti. A na va, kaip nenustygsta vietoje, it užpakalin įgelti. – senasis kareiva pagaliau atkreipė dėmesį ir į Meteno sūnų. Sargas nužvelgė vaikiną. Kristanas beveik fiziškai juto senio žvilgsnį, slenkantį jo kūnu. Pro sargybinio akis nepraslydo prie žirgo balno pritvirtinti, išsipūtę nuo viduje sudėtų daiktų, balnakrepšiai ir kardas. – Sėkmingos kelionės jums, kad ir koks būtų jos tikslas. – Palinkėjimą sargas ištarė pusbalsiu. Žodžiai skirti tik Kristano ir jo tėvo ausims.
        - Dėkui, Gartai. – padėkojo Metenas. Po kelių akimirkų abu keliauninkai jau buvo už miesto vartų. Priekyje per pievas vingiavo siauras dulkėtas kelias. Įveikus keliasdešimt metrų Kristanas atsisuko atgal. Senasis kareiva vis dar stovėjo prie vartų, stebeilydamasis į tolstančius keliauninkus. Vaikinas vis dar juto jo tiriantį žvilgsnį, nuo kuriuo nieko nenuslėpsi ir neapgausi. Senoji sargybinių mokykla. Jo tėvas turėjo tokias pat skvarbias, tarsi verte perveriančias akis.

                            ---------------------------------- 
             
        Kristanas nejučia susigūžė, tarsi stengdamasis užimti kuo mažiau vietos. Veltui. Nuo tėvo žvilgsnio nepasislėpsi. Metenas stovėjo virtuvės tarpduryje ir žiūrėjo į jį. Ilgai, tiriamai. Artėjo audra ir jos centre buvo jis – Kristanas. Jau geriau kieto odinio diržo kirčiai ar nemažiau kietos tėvo rankos niuksas. Bet kokia bausmė geriau už tokį veriantį tėvo žvilgsnį. Kristanas pakabino dar vieną šaukštą tąsios košės ir iš lėto, susikaupęs ėmė kramsnoti. Dar niekada ji neatrodė tokia skani.
        - Ką veikei su princese Aisgirda prie arklidžių, krūmuose? – ne tik žvilgsnis pas tėvą buvo niūrus, balse irgi vien šaltas, sunkiai tramdomas pyktis.
        - Aš tapau sargybiniu. – pilna burna karštos košės sumurmėjo Kristanas.
        - Tikras kvailys, kaip ir ta išpaikinta rūmų mergiotė. - audra ir pamokslai prasidėjo.
        - Nieko čia keisto, juk ji - tikra tėvo dukrelė. – pirmoji ir vienintelė pagalba tokių audrų metu – mama. Vos išgirdusi pakeltą Meteno balsą, ji atskubėjo iš virtuvės sandėliuko, kuriame dėliojo turguje pirktas daržoves.
        Kristanas atsargiai žvilgtelėjo per petį. Tėvas trumpam nukreipė savo dėmesį nuo jo. Žvilgsnis skirtas Adjelei buvo kitoks. Rūstybę pakeitė sutrikimas. Beveik visada griežtai žvelgiančiose akyse atsirado nedrąsus kažko prašymas, kone maldavimas.
          Adjelę tarsi kas pakeitė. Karinga nuotaika iš jos veido dingo akimirksniu. Ji nepratarusi daugiau nei žodžio apsisuko ir vėl dingo sandėliuke. Netrukus iš ten pasigirdo sausas tykus šiugždesys. Kristanas pažino garsą – mama dėliojo svogūnus. Pagalba nuo tėvo rūstybės kaip staiga atsirado, taip netikėtai ir dingo.
        - Jums tai pasirodė smagus žaidimėlis? – vėl piktai paklausė Metenas. - Princesė ir jos asmeninis sargybinis. Turbūt vaikštai dabar užrietęs nosį ar ne?
      - Tai ji įsakė atsiklaupti. – baugščiai pabandė gintis Kristanas. - Ji juk karališko kraujo. Pats mokei, kad turiu paklusti karališkos šeimos nariams.
      - Ji, ji, ji. – tėvas atsisėdo už stalo, priešais Kristaną. Dabar skvarbios tėvo akys dėbsojo tiesiai į jo veidą. Jau nebepavyks pasislėpti už košės lėkštės. – Tu puikiai žinai sargybinio priesaikos tekstą, pats prašei jos pamokinti. Tu ją moki mintinai, ar aš klystu, Kristanai?
      - Moku žinoma, tėti. – dar labiau sumišo Kristanas. Tėvo kreipimasis pokalbio metu į jį  vardu buvo aiškus ženklas, kad ginčytis ir išsisukinėti nebėra jokios prasmės. Geriau tiesiog linkčioti galvą ir sutikti su tėvo nuomone.
      - Tai kodėl tada jiksini čia man, Kristanai, kaltindamas princesę. - Metenas nė akimirkai nenuleido nuo sūnaus savo smerkiančio žvilgsnio. - Koks buvo tavo atsakymas į priesaikos eilutę su klausimu,, Ar sutinki tapti mano sargu ir ginti mane visur ir visada? ‘‘
      - Taip. – trumpai numykė jaunasis nusidėjėlis.
      - Tai visgi esi kaltas, Kristanai. Kaltas kaip žiurkė, užtikta virtuvėj su gabalu sūrio dantyse. – Tėvas trinktelėjo delnu per stalą, lyg paskelbdamas galutinį ir neapskundžiamą nuosprendį.
      - Taip. – tyliai sutiko Kristanas, niūriai dėbsodamas į nuo tėvo trinktelėjimo per stalviršį vis dar virpančią pustuštę lėkštę. Dabar beliko sulaukti bausmės paskelbimo. Šiugždesys sandėliuke nutilo – mama irgi laukė.
      - Tu būsi princesės sargybiniu. - atsiduso Metenas. - Aš negaliu nutraukti tavo priesaikos. Tai gali tik princesė, bet ji užsispyrus ir nesutinka to padaryti.
        Kristanas vis dar niūriu veidu nebyliai linktelėjo. Jis dar negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Vietoj bausmės tėvas tiesiog įtvirtino jo svajonės išsipildymą.
        - Per anksti nesidžiauk, šaunuoli. Rytoj atvyksi į karališkos sargybos būstinę. Tau bus paskirtas mokytojas ir pradėsi apmokymus. Va ten ir pamatysi, ką reiškia būti tikru sargybiniu. - tėvas pakilo nuo kėdės ir kaukšėdamas sunkiais batais išėjo iš virtuvės.
       
                                ----------------------------- 
     
      Skaudėjo visą kūną. Kiekvieną jo dalelę, kiekvieną raumenį, net kaulus atrodė gailiai maudė ir taip jau dvi savaites. Dabar svajonė tapti karališkuoju sargybiniu nebeatrodė tokia maloni ir patraukli. Jo mokytojas, senas Talo armijos kareivis, vaikė jį kaip kokį šuniuką nuo ankstaus ryto iki vidudienio. Per tas savaites savo tėvą jis matydavo tik namie. Sargybos būstinėje mokiniai nesilankė, kad nesimaišytų po kojomis tikriems sargams. Kristanas užsiropštė ant didžiulio pilko uolos luito ir išsitiesė it tingus katinas. Pusiaudienio saulės įkaitintas akmuo maloniai šildė nuvargusį kūną. Per dvi apmokymų savaites ši vieta visai šalia parko, pusiaukelėje tarp sargybos treniruočių aikštelės ir namų, tapo jo trumpo atokvėpio vieta.
        - Galų gale tave suradau, mano sarge. - pašaipus balsas nutraukė trumpą Kristano pogulį. Labai gerai pažįstamas mergaitiškas balsas. Berniukas atsisėdo ir pažvelgė žemyn. Ausys jo neapgavo - princesė Aisgirda stypsojo prie akmens. Šį kartą paprastą suknelę pakeitė dar paprastesni žali marškiniai ir tos pačios spalvos kelnės. Su šiais drabužiais princesė buvo panaši į padaužą berniūkštį su keistai ilgais šviesiais plaukais. Drabužiai tik iš pirmo žvilgsnio paprasti, medžiaga tikrai brangi, o pasiūta labai gero siuvėjo.
        - Kam manęs ieškojote, jūsų aukštybe? - Kristanas nučiuožė nuo akmens. - Uostas - per daug pavojinga vieta princesei.
        - O kam man tas uostas? – nustebusi sukluso jaunoji užsispyrėlė.
      - Na tas, kaip ten jį? - suraukė antakius Kristanas. - Kalbantis paukštis.
      - Teisingai, džiunglių plepūnas. Man jo nebereikia. – paniekinančiai numojo ranka princesė. Numojo ir apsisukusi nubėgo link parko. - Eime su manim.
      - Kur? – sutriko Talo karališkosios sargybos mokinys. Atsakymo nebuvo. Aisgirda jau buvo prie nedidelių medinių parko vartų. Visai kaip pirmąją jų pažinties dieną. Kristanas mintyse iškeikė kilmingąją pasiutėlę ir nusivijo ją iš paskos. Ne, jis ne garbingas princesės sargas, greičiau jau šunytis, pasmerktas sekioti paskui ją. Ar tik nepaskubėjo jis su priesaika. Kristanas pasivijo mergaitę jau parko medžių paunksmeje.
      - Kur jūsų sargai, princese?
      - Pasprukau nuo tų senienų. - mergaite net suprunkštė iš juoko. – Jie tokie patiklūs. Mano sargai patys seniausi karališkoje šeimoje. Motina man paskyrė tuos bambeklius, todėl aš ir išsirinkau tave savo sargu. Tikiuos, tu nebusi amžinai surūgęs, kaip jie. Juk, nebūsi ar ne?
      Kristanas tik linktelėjo. Jis tikrai ne senas bambeklis, jis ne surūgėlis, bet Aisgirdos elgesys jam visiškai nepatiko. Per dvi savaites virimo karališkos sargybos katile jis daug sužinojo apie buvimą tikru sargu. Kai kurias žinias pavyko ištraukti iš nekalbaus tėvo vakarais namie. Sunkiausia buvo ne tapti karališkuoju sargu, sudėtingiausia buvo juo išlikti. Užtekdavo vienos rimtesnės klaidos atliekant savo pareigą ir saugomasis karališkosios šeimos narys galėjo nutraukti sargybinio priesaiką. Du princesę Aisgirdą saugoję kariai, pražiopsoję jos dingimą iš rūmų tąkart, kai ji su Kristanu apsilankė turguje, dabar jau nebebuvo jos sargais. Tik jo tėvo Meteno gailestingumo dėka, po tokio aplaidumo jie išvis išsaugojo savo gyvybes. Tai kas šiai išdykusiai mergiūkštei pasirodė linksma išdaiga, ją saugantiems kariams tapo žlugimu.
        - Negerai yra bėgti nuo savo sargų.
        - Neburbėk. - Princesė šastelėjo takelio dešinėn ir susilenkusi kone trilinka pranyko tankioje gyvatvorėje. Kristanas įsižiūrėjo į krūmų tankmę. Joje žiojėjo nedidelė landa. Vaikinukas atsiduso ir nenoriai nusekė paskui Aisgirdą. Kitoje gyvatvorės pusėje išpuoselėtas parkas virto kone tikru mišku. Kažkada Kristanas su savo bendraamžiais rūmų darbininku vaikais bandė perkelti savo žaidimus i parka, bet pareigingi ir akylus sodininkai greitai išmušė iš jų tokius,, pasibaisėtinus‘‘ norus. Paskui kiek paaugę vaikai atrado už rūmų teritorijos plytinčius miesto labirintus ir parkas prarado savo patrauklumą.
        -  Tai kur mes einame, jūsų aukštybe? – pirmą kartą jiems susitikus, Kristanas bent jau žinojo, kur jie keliaus ir kokie pavojai gali tykoti jo ir princesės kelyje. Turginių vaikiščių gauja, pavyzdžiui.
        - Aš – Aisgirda, o ne aukštybė. - suraukė savo riestą nosytę princesė. - Nuvesiu tave į mano slaptąją vietą.
        - Kokia slapta vieta, princese Aisgirda? – nenurimo būsimas karališkas sargybinis.
      - Pamatysi. – burbtelėjo princesė ir vėl nuruko į priekį, į pačią galingų, senų medžių tankmę. Kristanas nusekė iš paskos, nepamiršdamas atidžiai įvertinti juos supančią aplinką. Taip, kaip jį mokė senasis kareiva pastarąsias pora savaičių. Tankmė tankme, tačiau žolė tarp medžių buvo kaip reikiant išmindžiota, tarsi čia butu pražygiavusi nedidelė armija. Tose vietose, kur pro žolės sluoksnį matėsi tamsiai rudas gruntas, net įsispaudė čia pražingsniavusių pėdsakai, gerokai didesni ir platesni nei Aisgirdos pėdos. Keista ta princeses slapta vieta, į kurią išmintas kone vieškelis, bet dabar labiausiai Kristaną jaudino kitkas. Kur tikrieji jos princesiškos neklaužados sargai? Po pirmojo Aisgirdos pabėgimo iš rūmų teritorijos ją saugoje kariai prarado savo darbą. Kaip po tokios skausmingos pamokos naujieji jos sargybiniai vėl leido princesei pasprukti iš savo globos. Atsakymo Kristanas nerado, ilgiems apmastymams tiesiog nebuvo laiko. Princesė pasiekė savo,, slaptąją vietą‘‘.

                              -----------------------------

        Ji buvo kaštone. Ta princesės vieta. Didžiulio, tiesiog milžiniško kaštono lajoje iš lentų suręstas dailus namelis, su arkos formos langais ir siauromis durimis. Ant stogo pūpsojo du dekoratyviniai miniatiūriniai bokšteliai. Lentos švytėjo dar blogo oro nepaliestu baltumu žalioje lapijoje. Iki jo storu ruplėtu kamienu vedė ne mažiau dailios ir naujos medinės kopėčios. Aplink kaštoną plytintis samanų kilimas buvo nutaškuotas daugybe šviesių dėmelių – pjuvenų ir drožlių. Rūmų dailidės kaip reikiant čia paplušėjo.
      - Graži mano pilis, ar ne? – Aisgirda jau stovėjo prie kopėčių. Prie milžino kaštono nedidukė princesės figūrėlė atrodė dar smulkesnė ir trapesnė.
      - Pilis? – perklausė Kristanas. Jis vis dar stebeilijosi į prašmatnią medžio didybę. Ne tik princesė atrodė mažytė šalia kaštono, jos medinė užgaida – namukas, suręstas šakose, priminė tik nedidelį keistą paukščio lizdą.
      - Taip pilis, - treptelėjo koja Aisgirda. - ir ji mano. Išdykėlė švystelėjo savo šviesiais plaukais ir ėmė kartis kopėčiomis aukštyn. Ne prasčiau už patyrusį jūreivį ant laivo takelažo. Kristanas prisiartino prie kaštono ir užvertė galvą aukštyn. Nieko sau vieta, bet tikrai jau ne slapta. Apie šią princeses užgaidą ko gero žinojo pusė Talo karališkųjų rūmų gyventojų. Kas iš namelį stačiusių dailidžių, kas iš parka prižiūrinčių sodininkų, o vėliau tiesiog iš vienų lūpų į kitas ausis.
      - Čia tik tu busi mano sargybinis, ot. - Aisgirdos balsas jau ataidėjo iš namelio vidaus. – Galėsi patruliuoti aplinkui, o kartais net pasikviesiu į vidų viršuje. Pabusi mano svečiu. Aš čia turiu saldumynų.
      Kristanas gūžtelėjo pečiais. Jei ne princesė, jis dabar jau valgytų namie mamos keptus blynus su saldžiomis trintomis uogomis. Pilvas po ilgos treniruotės tiesiog gurgė iš alkio. Iš bėdos tiktų ir tie Aisgirdos saldumynai alkio kirminą numarint. - O galiu aš dabar pabūti svečiu?
        - Dabar tu mano sargas. Turi patruliuoti. - princesė net negalvojo išlįsti iš savo,, pilies‘‘ . – Ir neburbėk. Aš dabar turiu skubiai sutvarkyti šalies reikalus.
        Keistosios,, pilies‘‘ sargui neliko nieko kito kaip paklusti įsakymui. Kristanas atsiduso ir ėmė žingsniuoti po tamsiai žaliu kaštono lapu stogu. Po medžiu milžinu neaugo joks kitas jo gentainis, net krūmai čia nerado sau vietos žalio šešėlio prieblandoje. Tik šviesiai žalsvos samanos. Kojos tiesiog be jokio garso smigo storame jų kilime. Kartkartėmis vaikinukas vis žvilgteldavo į namelį medyje, laukdamas, kol Aisgirda baigs savo keistus žaidimus, greičiausiai todėl atėjūnus jis pastebėjo tik šiems prakalbus.

                            ------------------------------

          - Krosas neapgavo. – vidutinio amžiaus, kresnas vyras atėjo tuo pačiu keliu kaip ir jis su Aisgirda.
        - Jis patikimas vyrukas. - linktelėjo sutikdamas gerokai jaunesnis ir liaunesnis atėjūnas. Jie abu stebeilijosi į princesės namelį medyje.
        Kristanas pastebėjęs ant atėjusių juodas karališkųjų sargybiniu uniformas norėjo pasisveikinti. Galu gale vėl nuo globos pasprukusia karališką mergiote surado jos tikrieji sargai. Vaikinukas norėjo pasisveikinti, bet pasisveikinimas užstrigo kažkur gerklėje, taip ir nepasiekęs burnos. Per daug įtartinai ir negrabiai tos uniformos atrodė ant jų kūnų. Siuvamos pagal užsakymą kiekvienam sargui jos ant savininko gulėdavo it nulietos. Ant šių nepažįstamųjų juodo milo drabužiai karojo lyg skudurai ant kaliausių laukuose. Kas jie ir ką čia veikia? Kristanas iš makštų išsitraukė savo nedidelį kardą. Gal jis dar tik mokinys, bet priesaika ginti princesę yra priesaika.
        - Jūs jau nebeesate mano sargai, kaip drįstat pasirodyti mano valdose. – Aisgirda pasirodė namelio durų stačiakampyje. Ji vis dar vaidino valdingą karalienę, tačiau balse jautėsi netikrumas ir abejonės. Vietos atėjūnams jos planuose ir žaidime aiškiai nebuvo numatyta.
      - Mes pasiilgom jūsiškių linksmų išdaigų, jūsų aukštybe. – plonu balseliu paerzino Aisgirdą jaunesnysis vyras. Jo siauras lupas iškreipė nemaloni šypsena. - Mes tiesiog dievinam jas.
      - Eikit iš čia, kol nepakviečiau savo tikrų sargų. Jie užmuš jus, sukapos į skutelius. – princesė medyje net paraudo iš pykčio. Aisgirdai aiškiai nepatiko, kad kažkas drįsta jai nepaklusti. Tikra princesė visgi.
      - Ką pakviesi mieloji princese? Čia esame tik mes ir tas vaikigalis, slampinėjantis aplink medį it šuo aplink savo budą. – liesasis atėjūnas ėmė iš lėto artintis link kaštono, po kuriuo it įbestas stovėjo Kristanas.
      - Nelygink jo su šunimi, Nestirai. Čia Meteno sūnus. – pagaliau prabilo ir kresnas atėjūnas. Jis vis dar stovėjo, tarsi kažko laukdamas. – Tik Meteno malonės dėka, mes likom gyvi po to mergiotės pasivaikščiojimo į miestą.
        – Mes likom gyvi, bet praradę garbingą darbą ir vardą, be pinigų. Dabar mes esam niekas. - pavadintas Nestiru išsitraukė kardą. – Šunėke, pasitrauk iš kelio ir liksi gyvas. Mums tavęs nereikia. Mes pas jos aukštybę atėjom.
        Kristanas tik dar tvirčiau suspaudė savo ginklo rankeną ir papurtė galvą, atsisakydamas pasitraukti. Antrą kartą jis susitinka su Aisgirda ir antrąkart jis pavadinamas šunėku ir patenka į pavojų. Keistas, makabriškas sutapimas ir deja, visiškai nemalonus. Vaikinukas nužvelgė liesojo priešininko ginklą, jį įvertindamas. Tai buvo ilgas siauras kardas skirtas tiek durti, tiek kirsti. Tikras ginklas, skirtingai nuo jo sargybos mokinio kardo, savo nedideliu ilgiu labiau panašesnio į durklą. Jis neturi jokių šansų kovoje prieš buvusį princesės sargą, absoliučiai jokių. Net jei jo rankose dabar butų normalus ginklas, jų neturėtų. Vienintelis dalykas, ką Kristanas išmoko per tas dvi savaites sargyboje buvo supratimas, kad jam dar toli iki tikro kario. Jis pralaimės, bet priesaikos nesulaužys.
        - Traukitės patys ir pažadu, kad jums nieko blogo nenutiks. - Kristano balsas buvo tvirtas it akmuo. Jokio drebėjimo ir jaudulio, it pas gyvenimo vėtytą ir mėtytą karį.
        - Visas į tėvą. Užsispyręs. Tokio nepastumsi ir neišgąsdinsi. - Kresnasis priešininkas linktelėjo pagirdamas drąsųjį vaikinuką, bet liko stovėti toje pačioje vietoje, net negalvodamas trauktis.
        - Užsispyręs ir negyvas. - Nestiru vadinamas atėjūnas tik šyptelėjo ir atkišęs kardą ėmė slinkti link jaunojo princesės gynėjo.
        Atstumas tarp jo ir Kristano neišvengiamai mažėjo. Netrukus jie jau pasieks vienas kitą ginklų smūgiais ir princesė neteks ir paskutinio savo gynėjo apsaugos. Vaikinukas juto įdėmų žvilgsnį iš medžio. Aisgirda bijojo. Pagaliau ji suprato, kad pokštų ir žaidimų laikas baigėsi. Kristanui reikėjo plano, kažko netikėto norint įveikti daug labiau už jį patyrusį ir geresnį kovotoją. Šį kartą prieš jį ne turgaus berniūkščių gauja, nuo kurios tiesiog gali pasprukti. Ko jį mokė senis karys per treniruotes. Rasti savo pranašumus kovoje, o jei jų nėra, tada bent priešininko silpnąsias vietas. Jas rasti nebuvo sunku – Nestiras buvo per daug pasiputęs ir įsitikinęs savo pergale. Beliko sunkiausia, tas silpnybes išnaudoti savo labui. Kristanas prikando lūpą – skaudžiai, piktai. Jis turėjo planą. Bėda tik, kad jei planas nesuveiks, jis liks prieš priešo kardą visiškai beginklis.
        Laikas apsispręsti ir jis, karališkosios sargybos vado sūnus ir sargybos mokinys, apsisprendė. Pakaks dvejonių. Kristanas mostelėjo ir sviedė savo kardą į artėjantį ir linksmai besivaipantį buvusį karališkąjį sargybinį. Sviedė it durklą ar peilį. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį per tas dvi savaites jį beveik tobulai išmokė senis Stilas. Gudrybė, kaip labiau mokinio simbolį, nei rimtą ginklą panaudoti kovoje. Senasis Tilas parodė, o jis vis svaidė ir svaidė savo kardą – durklą į medinį taikinį, kol išmoko pataikyti ten kur nori ir visada smaigaliu į priekį, tačiau dabar prieš jį ne nejudrus taikinys, o žmogus. Priešininkas galėjo išsisukti, galėjo atmušti į jį skriejantį ginklą. Po jo juoda uniforma galėjo būti šarvai, kurie galėjo apsaugoti nuo mesto durklo. Maža kas galėjo atsitikti kitaip nei suplanavo Kristanas.
          Jo laimei, metimas pasiekė tikslą. Ginklas įsmigo, būtent ten kur vaikinukas ir taikė – į atėjūno pilvą. Įsmigo giliai – po juodu sargybinio uniformos audiniu nebuvo jokių šarvų. Niekas iš čia esančių nesitikėjo tokio Kristano žingsnio. Kaštono lajoje princesė išgąstingai aiktelėjo. Senesnis įsibrovėlis vis dar tiesiog tebestypsojo. Atrodo, labiausiai nustebo pats,, taikinys‘‘. Nestiras žiopsojo į jo pilvą papuošusio ginklo rankeną, tarsi nuo žvilgsnio ši staiga imtų ir išnyktų. Galų gale išdrįso paliesti ją, sugriebė už rankenos ir ėmė traukti lauk. Jau linkstančiomis kojomis ir iš burnos sklindančiu kupinu skausmo mykimu. Ašmenų ištraukimas pareikalavo paskutinių jėgų – kruvinas ginklas išslydo iš nusvirusių rankų į samanas. Iš paskos susmuko ir sužeistasis vyras. Kai kūnas išsitiesė ant žemės, sąmonės jame nebebuvo, tik ilgi priešmirtiniai traukuliai, kūne mirčiai keičiant gyvybę.
          Kristanas pastėręs žiūrėjo į ką tik dar jam žūtimi grasinusį žmogų. Po tokių metimų per treniruotes jis tiesiog ištraukdavo ginklą iš taikinio ir vėl sviesdavo. Šį karta prieš jį ne bedvasis medis, kardas guli nusidažęs skaičiai raudonu krauju, o šalia, jo pirmasis įveiktas gyvenime priešas, įveiktas ir negyvas. Treniruotės jam buvo ne tiek pamokos kaip sužeisti ar nužudyti, o tiesiog sunkus, bet įdomus žaidimas. Iki dabar.
          Iš sąstingio jį pažadino princesės šūktelėjimas. Perspėjimas deja buvo pavėluotas. Ilgą laiką tiesiog ramiai tolėliau stypsojęs antrasis užpuolikas staiga atsidūrė prie savo draugelio kūno. Kol Kristanas žiopsojo į lavoną, patyręs priešininkas ramiai atkirto vaikinuką nuo ant žemės gulinčių ginklu. Dabar Kristanas nebeturėjo net to vargano sargybos mokinio kardo.
        - O tu ne iš kelmo spirtas, Meteno sūnau. - vyro rankose sužibo Nestiro kardo brolis dvynys – toks pat aštrus ir smailas, toks pat mirtinas. – Visada sakiau Nestirui, kad prisižais besimaivydamas. Nepaklausė manęs.
        - Tu pažįsti mano tėvą? – Kristanas truputį atsitraukė nuo atėjūno. Tik tiek, kad šis nepasiektų jo šuolyje, bet pats jis galėtų greit priartėti prie ant samanų gulinčio savo ar žuvusio priešininko ginklų. Žinoma, jei tik atsiras nors mažiausia proga, o kol kas reikia stengtis tempti laiką ir vengti kovos.
        - Kvailas klausimas berniuk. Aišku, kad pažįstu, juk dar visai neseniai buvau karališkos sargybos kariu. – vyras iš lėto, atsargiai slinko link Kristano ir už jo nugaros stūksančio princesės kaštono. - Tau nepavyks užkalbėti man dantų, gudruoli. Tu man patinki, bet Nestiras buvo mano ginklo brolis ir aš privalau atkeršyti už jį.
        Vyras buvo kresnas ir pusamžis, bet jo ataka buvo tokia staigi, kad beveik užklupo Kristaną nepasiruošusį. Vaikinukas atšoko atgal kone paskutinę akimirką. Atšoko ir nugara atsirėmė į storą medžio kamieną. Trauktis nebebuvo kur.
        Bevardis užpuolikas nesustojo, jo kardas vėl atsidūrė priešais Kristaną. Paskutiniam kirčiui ar dūriui, čia kaip jau nuspręs jo seimininkas. Berniukas įsitempė laukdamas jo, nugara jausdamas kiekvieną kaštono žievės nelygumą, užuosdamas drėgną samanų gaivumą. Atrodo, visos juslės staiga atsivėrė iki galo, tarsi supratusios, kad tai pabaiga, išnykimas visiems laikams, tiek joms, tiek jų seimininkui.
        Priešininkas užsimojo, bet nesmogė. Staiga jo galva, tiek rudi, ties smilkiniais jau žilstelėję plaukai, tiek visas veidas nusidažė ryškiai raudona spalva. Raudonas tirštokas skystis iš lėto tekantis užpuoliku žemyn.. Kristanas įžiūrėjo vientisoje masėje šviesius taškelius, o nosį užplūdo saldžiarūgštis kvapas. Vaikinuko skrandis veriančiai susitraukė. Tai nebuvo kraujas. Kristanas iš kvapo pažino trintas uogas. Būtent tokios jo lauke namie lėkštėje šalia karštų blynų.
        Kristanas kilstelėjo galva aukštyn. Aisgirda! Princesė tupėjo ant storos šakos su giliu moliniu dubeniu rankose. Pasinaudojo tvirtovės sienų gynybos gudrybėmis, gaila tik, kad dubenyje buvo ne įkaitinta derva. Trumpam trintų uogų lietus išmušė užpuoliką iš vėžių, bet tik trumpam, akimirkai. Reikia išnaudoti tokią progą. Būsimasis sargybinis šoko į priekį visu kūnu trenkdamasis į akis nuo uogų valantį vyrą. Šis neatsilaikė ir nuvirto į samanas, išsitiesęs ant nugaros. Nuvirst nuvirto, bet kardo iš rankos nepaleido. Kristanas užšoko ant priešininko ir prispaudęs ginklą laikančią ranką, pabandė jį atimti, plėšte išplėšti iš gniaužtų.
          Bergždžios pastangos. Kresnas užpuolikas buvo stiprus it lokys. Geriausia ką Kristanas dabar galėjo, tiesiog stengtis nepaleisti jo rankų, bet ir tai nepavyko. Užpuolikas staiga spjovė tiesiai vaikinukui į veidą.
        Tai buvo paprasčiausias įprastinis judesys. Nusivalyti, nubraukti nuo savęs bjaurastį. Tiesiog kone instinktas ir kartu klaida. Berniukas trumpam atleido savo gniaužtuose suspaustas vyro rankas ir nusibraukė į rankovę veidą. Užtruko vos kelias sekundes, bet patyręs priešininkas, pajutęs laisvesnius gniaužtus, laiko veltui neleido. Du trumpi, gal tik pusę turimos jėgos, smūgiai, bet nukreipti būtent ten, kur skaudžiausia. Pirmas į pilvą, nuo kurio Kristanas sulinko pusiau ir antras – antausis, nuvertęs jį nuo vyro it lengvą šiaudų maišą.
          Nuo smūgio į pilvą Kristanui truko oro. Atrodė, kad plaučiai jau niekada neįkvėps, susitraukę, geliantys, dešinėje ausyje spengė gūdus aidas, tačiau kad ir kaip buvo sunku ir skausminga, reikėjo keltis ir kautis, ginti savo saugomąją. Galų gale ir jam nusišypsojo sėkmė – jis nuvirto visai šalia pirmojo užpuoliko kūno ir jo ginklo. Jauniausias Aisgirdos sargas pakilo nuo žemės, pakeliui sugriebdamas nukauto Nestiro kardą. Jo priešininkas irgi jau stovėjo. Nusivalęs nuo akiu uogų tyrę ir vėl pasiruošęs kautis pilna jėga.
          - Užteks žaidimų. – kone suriaumojo vyras. - Dabar tu mirsi. Nusmeigsiu tave, o mergšė keliaus su manim ir pabus mano globoje, kol jos motina man nesumokės tinkamos sumos už jos išlaisvinimą. Aš nusipelniau ramios ir turtingos senatvės.
          - O gal pasirink labiau savęs vertą priešininką, Dzirtai. Ar jau bemoki kautis tik su vaikais.
          Kristanas karštligiškai apsižvalgė. Tai buvo jo tėvo balsas. Karališkosios Talo sargybos vadas stovėjo su dvejais lankais ginkluotais sargais už keliolikos žingsnių kairėje nuo didžiojo kaštono. Lankai įtempti, strėlės nutaikytos į kresnąjį užpuoliką. Dzirtas nuleido savo ginklą, pripažindamas savo pralaimėjimą. Pagalba atėjo pačiu laiku.

                              --------------------------------

          Metenas mostelėjo. Jį lydėję kariai iššovė vienu metu. Strėlės susmigo į princesės pagrobėjo kūną it peilis į minkštą sviestą. Dzirtas sudrebėjo ir susmuko ant žemės. Visai šalia savo draugelio kūno.
        - Jums reikėjo pasinaudoti mano suteikta proga ir pasirinkti naują gyvenimą. - Metenas priėjo prie tysančių užpuolikų. – Negalvojau, kad tu toks kvailas, Dzirtai.
        - Vienintelis dalykas ką moku – tai kapoti ir badyti žmones. Geriausias užsiėmimas, kurį galima rasti senam kareivai už rūmų teritorijos - saugoti šykščių kaip nagas pirklių vežimus nuo kvailų banditėlių miškuose. Aš jau per senas tokiam naujam gyvenimui. Per senas gyventi už saują skatikų. – Dzirtas dar buvo gyvas. Net mirčiai buvo sunku įveikti it lokys stiprų karį. - Tikėjaus, kad leisi mirti kaip pridera kariui - su kardu rankoje ir nuo kardo, Metenai. – leisgyvis užpuolikas nenuleido žvilgsnio nuo virš jo kūno stovinčio sargybos vado.
        - Tu jau nebe karys, Dzirtai, tu ir esi tas tavo minėtas kvailas plėšikas ir mirtis tavo tokią, kuri pridera purvinam plėšikui. – Sargybos vadas nusisuko ir dar kartą vos pastebimai mostelėjo savo kariams. Dar dvi plunksnuotos strėlės užbaigė Dzirto gyvenimą.
        Kristanas pakėlė nuo žemės savo durklą ir nuvalė į samanas kraują. Kaip tikras kareivis po įnirtingo mūšio. Jam vėl pavyko. Jis vėl apgynė Aisgirdą. Rankos, ar iš nuovargio ar nuo rimstančio susijaudinimo, šiek tiek virpėjo.
        - Tu puikiai susidorojai, mokini. – oficialiai kreipėsi jo tėvas. Čia, karališkojo parko viduryje, jis visų pirma buvo sargų vadas. Net jam. - Tikiuos, susidorosi ir dar su viena užduotimi.
      - Kokią? – vaikinukas įtariai nužvelgė Meteną. Jis tikėjosi sulaukti eilinių priekaištų vėl įsivėlus kartu su kaprizinga princese į pavojus, o vietoj to pagyrimas. Šaltos, oficialios, bet visgi pagyros.
        - Palydėsi savo saugomąją iki parko vartelių. – Metenas berte bėrė žodžius, tuo pačiu metu akimis lydėdamas iš kaštono vikriai it katinas besileidžiančią karališkos kilmės išdykėlę. - Ten jus pasitiks mano vyrai. Paliksi princesę jų globon, o pats tiesiu taikymu namo. Lauk ten, kol aš grisiu, kad ir kaip vėlai tai atsitiktų. Mūsų laukia rimtas pokalbis, Kristanai. - paskutinius sakinius tėvas ištarė pusbalsiu. Jie buvo skirti tik Kristano ausims.
        Aisgirda paskutines kopėčių pakopas praleido ir nušokusi į samanas nubėgo prie Kristano. Jos įprastinio pasipūtimo nebuvo nė padujų. Tikra kukli ir rimta mergaitė.
      - Aš noriu namo. - net Aisgirdos balsas pasikeitė iš padykėliško ir įsakmaus į nedrąsiai prašantį. - Noriu, kad jis mane palydėtų į rūmus.
      - Būtinai palydės, jūsų aukštybe. - Metenas linktelėjo. Jis atsistojo taip, kad uždengtų savo kūnu nuo princesės žuvusius užpuolikus. - Jums dabar čia ne vieta, princese.

                                --------------------------

          Visą kelią iki išėjimo iš parko princesė žingsniavo visai šalia Kristano. Krūpčiodama nuo menkiausio garso, kartais net įsikabindama savo sargui į ranką, Aisgirda tylėjo it vandens į burną prisisėmusi. Kristanas rankoje spaudė savo ginklą, pasiruošęs dar vienam užpuolimui. Tėvas kalbėdamas apie princesės palydėjimą buvo ramus, neabejodamas dėl jų saugumo, bet maža kas, o be to taip malonu jaustis tikru gynėju, svarbiu ir vertinamu. Širdis daužėsi ne mažiau nei per patį užpuolimą prie milžino kaštono.
        Pagaliau jie pasiekė gyvatvorę ir kone ropomis išlindo į taką. Parke buvo ramu ir tuščia. Pirmus žmones jie išvydo jau už parko ribų. Prie vartelių stovėjo keturi juodomis uniformomis pasipuošę karališkieji sargai. Dar du, apsirengę tokiais pat drabužiais gulėjo ant žemės. Negyvi. Kaip ir parko glūdumoje likę tysoti užpuolikai, nušauti iš lanko. Kristanas įžiūrėjo strėlių paliktas nedideles žaizdeles kūnuose. Greičiausiai būtent šie du ir paskolino savo atsargines uniformas princesės grobikams.
        Išvydęs princesę ir Kristaną, vienas iš sargų iškart nuskubėjo prie jų.
      - Mes jūsų laukėme, princese. Man pavesta jus palydėti į rūmus. – sargybinis, kaip ir Kristano tėvas parke, stengėsi savo kūnu nuo smalsių mergaitės akių užstoti negyvėlius. Nepavyko.
      - Čia juk mano sargai. – Princesė stovėjo už Kristano, nerimastingai pro jo petį žiūrėdama į du tysančius ant supluktos žemės vyrus. Dabar ji priminė atsargų ir baugų miško žvėriuką. - Kodėl jie negyvi? Ką jus jiems padarėt?
        Kristanas sutrikes stypsojo su durklu rankoje nebežinodamas kaip pasielgti. Aisgirda jau kūkčiojo. Ką tokiu atveju turi daryti karališkasis sargas? Kaip ją nuraminti, paguosti? Senis Stilas tokių dalykų nemokė. Neužsiminė ir tėvas, dažnai vakarais pamokydavęs tarnybos gudrybių ir taisyklių. Berniūkščio laimei, viską žinojo tėvo paskirtasis vyras.
        - Nesirūpinkit, jūsų aukštybe, mes viską sutvarkysim. – juodauniformis berte bėrė žodžius, neleisdamas įsiūbuoti princesės panikai ir ašaroms. - Karalienė pasigedo jūsų. Ji ruošiasi vykti į kelionę ir nori pasiimti jus kartu, princese.
      - Mane? Į kelionę? – sargybinio žodžiu lavina suveikė. Aisgirda nutyko ir išslinko iš už Kristano nugaros. Ji tiesiog stengėsi nebežiūrėti savo nušautų sargų pusėn. - Kur keliausim?
      - Nežinau, jūsų aukštybe. Karalienė laukia. Einame. - Sargas švelniai paėmė princesę už rankos. Ši iš pradžių nusekė paskui jį, tačiau už kelių žingsnių ryžtingai ištraukė savo rankutę iš sargo delno. – Palauk, aš dar turiu kai ką padaryti? – mergaite pribėgo prie Kristano ir apsikabino jį. Jos smulkios rankutės stipriai suspaudė dar labiau sutrikusį berniuką.
        - Ačiū tau už išgelbėjimą, Kristanai. Tu mano geriausias sargas. – pašnibždomis padėkojo Aisgirda. Padėkojo ir atsisveikindama pakštelėjo lupomis Kristanui į žandą. Netrukus ji jau vėl tipeno šalia jai paskirto lydėti kario.
          Kristanas nulydėjo princesę žvilgsniu iki ši dingo už pastato kampo. Aisgirdos nebesimatė, bet berniukas vis dar jaute jos lengvą bučinį ant žando, jos šiltos lupos tarsi pasiliko ant odos kaip dėkingumo ženklas.
          Visą keistą paprasto pakštelėjimo,, magiją‘‘ išvaikė juokas, nuskardėjęs netoliese. Kikeno ir kvatojo pasilikę trys juodauniformiai, saugantys lavonus. Juokėsi iš jo. Kristanas juto jų pašaipius žvilgsnius. Būsimasis karališkasis sargas nuraudo ir nuskubėjo namo.

                            --------------------------------- 

        Kristanas tėvo laukė virtuvėlėje. Kantriai sėdėjo nuo to laiko, kai grįžo po to įvykio parke ir suvalgė šaltus blynus su trintomis uogomis. Mama varstė jį smalsiu, klausiamu žvilgsniu, bandė iškamantinėti, kodėl jis toks rimtas ir susirūpinęs, bet Kristanas tiesiog tyliai kiūksojo ant kėdės. Prasitarė, kad laukia tėvo ir viskas, kalba baigta. Galų gale mama pasidavė. Iš pradžių išskubėjo į turgų, o atslinkus vakarui, palinkėjusi jam labos nakties, nuėjo miegoti.
        Skardūs tėvo žingsniai pasigirdo priemenėje jau gerokai po to, kai nuskambėjo centrinis miesto varpas, paskelbdamas vidurnaktį. Kristanas pasipurtė nuvydamas salin snaudulį ir pasitempdamas. Tėvas sunkiai klestelėjo į kėdę priešais Kristaną. Visai kaip prieš dvi savaites. Kažin ar jo ir vėl tik nelaukia gera žodžių pyla?
        - Visgi sulaukei manęs, neužmigai. Šaunuolis. – Metenas paėmė iš dubenio blyną ir ėmė lėtai kramsnoti.
        - Tu juk įsakei laukti. Davei tokią užduotį. – berniūkštis atsargiai stebėjo tėvą, stengdamasis suprasti kur pasisuks jų kalba. Nei sargybos vado balse, nei veide nesijautė pykčio gaidelių. Užtat aiškiai matėsi nuovargis su vos pastebimo liūdesio priemaišomis.
        - Na žinoma, juk mano sūnus – pareigingas sargybos mokinys. – šyptelėjo Metenas.
        - Aš noriu tapti geru sargu, tėti. - linktelėjo Kristanas. Akys buvo it pripiltos smėlio – įkyriai geliančios, tik ir laukiančios, kol ateis miegas. Rytoj vėl nuo ankstaus ryto laukia senis Stilas su savo sekinančiomis treniruotėmis ir amžinai pašaipiomis replikomis jo adresu.
        - Būtent apie tai aš ir noriu pakalbėti, Kristanai. - pagaliau tėvas pasiryžo atskleisti visas savo kortas. – Jei nori tapti geru karališkuoju sargu, turi mokytis pas geriausius mokytojus. Tau reikia palikti rūmus ir Strudentės miestą. Tau reikia vykti į karių mokyklą Lernove.
        - Bet juk aš jau turiu mokytoją. Mane treniruoja Stilas. Pats jį paskyrei mokyti mane. – kone,, pasišiaušė‘‘ berniukas. Žinia apie kažkokią mokyklą kitame mieste visai nežavėjo. Jis nenorėjo niekur vykti, tik ne dabar, kai jau ima pildytis jo svajonės čia, karališkuose Talo rūmuose.
        - Tavo treniruotės čia – tik žaidimas, pasiruošimas tikram mokymuisi. Tikrais sargais tampama būtent Lernove. Aš pats ten mokiausi. – Metenas atsiduso ir atstume tuščią molinį dubenį į šalį. - Tikrai nori tapti geru sargu, mano berniuk?
      - Taip. – įtariai burbtelėjo Kristanas.
      -Tada tu privalai vykti ten. Aš jau susitariau rūmų ižde, kad tau apmokėtų vietą toje mokykloje. Tave lydės ir padės Lernove vienas iš geriausių sargybos vyrų, Tarielis.
      - Man nereikia palydos. Aš galiu ir vienas. – vis dar nenurimo berniūkštis.
      Metenas įspėjančiai kilstelėjo delną. Virtuvėje akimirksniu įsivyravo tyla. – Aš ne tik tavo tėvas Kristanai, bet dabar ir tavo vadas. Dabar ne laikas užgaidoms. Vyksi į Lernovą. Keliausi su Tarieliu. Kelionės pradžia – rytoj, anksti ryte, todėl dabar eisi į savo kambarį ir gerai išsimiegosi. Atleisk, bet tai įsakymas, berniuk.
        Kristanas pakilo nuo kėdės. Jam tapus mokiniu, tėvas vis dažniau jų ginčuose ėmė naudoti žodį,, įsakymas‘‘. Greitas ir lengvas būdas išvengti prieštaravimų. Štai ir dabar jam nebeliko kitos išeities, kaip paklusti tėvui ir kulniuoti miegoti, bet prieš tai jis turi dar kai ką sužinoti.
      - Ar aš viską gerai padariau parke? – tiesiai paklausė berniūkštis.
      - Ką padarei? – iš pradžių nesusigaudė Metenas.
      - Gyniau princesę, kovojau prieš tuos du užpuolikus, buvau sargu.
      - Lauki pagyrimo, Kristanai?
      - Laukiu tiesos, tėti.
      - Šaunuolis, berniuk, net nemaloni tiesa gali kažko gero išmokyti,. – tėvas linktelėjo pritardamas. – Gindamas savo saugomąją, tu labai stengeisi, nebijojai, kovojai iki galo – tai labai gerai.
      - O kas buvo blogai? – nekantravo Kristanas.
      - Blogai buvo kaip tu gynei princesę. Mesdamas savo kardą, tu nužudei viena iš priešininkų, bet likai beginklis. Kam reikalingas sargas neturintis kardo rankoje? Tada jau ne tu saugojai savo ginamąją, o ji tave su uogomis iš medžio. - dabar jau už virtuvės stalo sėdėjo tarsi jau nebe Kristano tėvas. Berniuką stebėjo kietas ir griežtas karys. Jokių pasiteisinimų ir silpnumo, jokių nuolaidų net savo sūnui. - Galų gale tu būtum pralaimėjęs, jei nebūčiau spėjęs aš su savo vyrais. Žuvęs sargas – blogas sargas. Štai kodėl tau reikia vykti į tą mokyklą. Ten išmoksi ne tik kardu mosuoti. Geras sargybinis moka išvengti pavojų, nuspėti juos, o jei tai nepavyksta, sugeba suplanuoti kovą taip, kad įveikti priešininkus.
      - O kaip ten reikėjo man elgtis? Kaip kovoti? – pertrauke įsismarkavusį tėvą Kristanas.
      - Labai teisingas žodis – elgtis. Tau reikėjo tiesiog ropštis į namelį medyje pas princesę ir neleisti užlipti užpuolikams. Tik tiek. Gintis medyje būtų užtekę net tavo trumpo ginklo, o be to namelyje pilna visokių daiktų, iš kurių galima metyti į lipančius aukštyn. Trintų uogų dubuo, pavyzdžiui. – Metenas įsipylė iš ąsočio į medinį puoduką vandens ir godžiai išgėrė. – O dabar mauk į savo kambarį ir eik ramiai miegoti. Tavęs rytoj laukia ilga kelionė.
      - Ačiū už patarimus, tėti ir labanakt. – linktelėjo Kristanas ir nužingsniavo į savo kambarį. Jis prisiminė uogomis trumpam apakintą kresnąjį užpuoliką. Tėvas buvo teisus. Medyje jie su Aisgirda būtų buvę lyg neįveikiamoje tvirtovėje. Jam dar toli iki tikro sargo ir ne tik, kaip tėvas pasakė, mojuojant kardu. Einant pro tėvų kambarį, už uždarytų durų kažkas lengvai sušnarėjo. Mama nemiegojo, kaip žadėjo. Greičiausiai įtempusi ausis klausėsi jų pokalbio virtuvėlėje. Tėvo laukė dar vienas rimtas pokalbis.
        Savo kambarėlyje Kristanas greit nusimetė drabužius ir šmurkštelėjo į patalus. Atrodė po tokiu netikėtų naujienų braute įsibrovusių į jo gyvenimą, sunku bus sudėti bluostą, bet miegas atėjo vos padėjus galvą ant pagalvės.

                          ----------------------------------

        Rytą Kristanas pabudo labai anksti. Pažadino sapnas. Sapnavo jis kaip ropščiasi į nesibaigiantį medį, kopia, lipa kaip koks katinas, o jam iš paskos rabždinasi du juodi padarai. Vejasi jį ir vis taiko sugriebti savo letenomis už kojų. Galų gale baisuokliams pavyko ir Kristanas pabudo. Išpiltas prakaito ir su virpančia širdimi. tarsi iš tikro dar prieš akimirka būtų visu greičiu lipęs medžiu aukštyn.
      Tėvas su mama irgi jau buvo pakilę iš miego. Greiti bendri pusryčiai ir štai jau atėjo kelionės laikas. Lauke lynojo, gal todėl atsisveikinimas buvo trumpas. Visą dangų aptraukę tamsiai pilki debesys, pranašavo ilgą ir erzinantį lietų -,, pats tinkamiausiais oras ilgai kelionei‘‘. Metenas, kaip visada apsirengęs juodą karališkojo sargo uniformą, pasakė trumpą kalbą apie sūnaus laukiančius svarbius ir įdomius mokslus ir įteikė nedidelį kapšelį su pinigais kelionei ir mokslų pradžiai, o mama padavė maišą su drabužiais ir maistu, kurio ko gero užtektų kelioms kelionėms iki Lernovo ir atgal. Kristaną lydėti paskirtas karališkasis sargas, keturiasdešimtmetis vyras apskritai nepratarė ne žodžio, ramiai laukdamas kelionės pradžios. Jo plika, apskrita it kamuolys galva su mažytėmis dygiomis juodomis akimis primine abejingą, negyvą kaukę. Lietaus lašai riedėjo sargo plike žemyn, trumpam užsilaikydami tik ties rusvais, vešliais ūsais, kurie sušlapę labiau priminė žemyn nukarusius virvagalius. Kristanas paprašė mamos pranešti jo draugeliams, kad jis deja turėjo netikėtai išvykti, o tėvo laukė tokia pati užduotis pasakyti apie jo kelionę princesei Aisgirdai. Ir viskas, visas atsisveikinimas.
        Pirmą kartą Kristanas paliko rūmus ir Talo sostinę ne pusdieniui ar kelioms valandoms, o ilgiems metams. Anksčiau jis nekart svajojo apie tokį nuotykį, tačiau dabar, kai tai įvyko, širdyje – tik liūdesys ir nerimas. Paskutinis prisiminimas matant už nugaros nykstančias pilkas miesto sienas, buvo ne pasididžiavimas tėvo akyse, matant išvykstantį Kristaną ar liūdna, bežadė mama. Būsimasis Lernovo karių mokyklos mokinys niūriai pasitaisė sunkoką, išteptą riebalais apsaugai nuo lietaus, apsiaustą. Jis prisiminė princesę, bučinį prie parko, jos švelnias lūpas ir šiltą kvėpavimą prie jo žando. Ar prisimins dar Aisgirda jį, savo jauniausią sargą, po ilgų metų, kuriuos jis praleis toli nuo savo ginamosios.