Tik viena akimirka

Matyt tikrai susidėvėjo ir visiškai atbuko mano smegenys. Jų garantinis laikas jau seniai ištirpo. Man valstybė nieko nepažadėjo, todėl apie kompensacijas tegalėjau tik pasvajoti.
Dėka pašlijusios sveikatos, mano atmintis gerokai sutriko, o skausmas kairėje galvos pusėje nuolat priminė apie paskutines mano proto gyvavimo savaites, gal tik dienas.
Pas biotechniką nebegalėjau nueiti. Tam trūko šlamančių ir laiko.  Liko tik viena egzistencijos pratempimo galimybė – preparatas, liaudies vadinamas chemizuotu.
Beje, jis  visiems buvo privalomas,  tačiau preparatui įsigyti  man dabar trūko pinigų, nes niekur, dėl nelemtos šlubuojančios atminties, nebedirbau. Į  pensiją buvau dar per jaunas, kadangi menkos mano tėvų pajamos mane iš anksto pasmerkė trumpam gyvenimui. Turčiai, apgailestavau ir visuomet ant jų niršau, visada galėjo įsigyti ilgesnę egzistenciją. Jie ir gyveno padoriau – net po kelis šimtus metų ir visai kitomis sąlygomis. Aš gavau tik standartinį paketą – leidimą gyvuoti penkiasdešimt metų.  Garantija baigėsi prieš kelias savaites ir aš neramiai žvilgčiojau į kalendorių kas kelias valandas rydamas chemizuoto tabletes, kurių menkos atsargos sparčiai seko. Anksčiau apie tokias nykias perspektyvas nesapnavau. Be to, praėjusią savaitę  mane paliko Lara, mano žmona, pastebėjusi, kad esu visiškai niekam tikęs, kad man gyventi liko išties visai nedaug...

Valstybė ir korporacija jau prieš daugelį amžių pasirūpino griežta gyvosios organikos kontrole. Legendinis Eringas Rutū sukūrė paprastą protingos biomasės standartų sistemą. Ilgainiui ne kūną gydantys medikamentai ir fizinė invazija į žmogaus ar kurio kito mąstančio padaro kūną lėmė organizmo gyvenimo trukmę. Naujagimio ateitį sąlygojo ne kas kita, o tėvų sukauptas kapitalas ir jų padėtis hierarchinėje klanų sistemoje.
Man nepasisekė, nes gimiau benamių šeimoje. Tiesą pasakius aš netgi nepamenu savo mamos ir tėvo. Neprisimenu net kitų savo  giminaičių. Tikriausiai jų iš viso nebūta, nors tikėtina, kad daug ką visiškai pamiršau...

Sunkokai man sekasi rašyti ir dėstyti savo sukiužusias mintis. Dabar keikiu savo motiną, kuri paleido mane tokį į  Pastogės pasaulį: minimalizuotą, tik su standartiniais sugebėjimais, įdiegtais  kiberpedagogų,  suleidus bendrojo lavinimo syvus. Būti protingesniu ir labiau išsilavinusiu negalėjau dar ir dėl to, kad nuolat trūkdavo nuolankumo mokslo tarnams, o mokytojų aš totaliai nekenčiau. Todėl ir likau toks nepilnas, o šiuo metu dargi sparčiai gendantis...

Dar sykį susiraukęs nurijau chemizuoto porciją ir bukai įsistebeilijau į pilkšvą sieną, kambaryje išmėtytus prietaisus, aparatūrą, kuri man buvo labai naudinga, kai buvau reikalingas ir dirbau...

Staiga pasigirdo čaižus skambutis, sudraikęs  pabiras mano mintis. Supratau, kad už durų, ko gero, stoviniuoja koks nors inspektorius, ketinantis mane apklausti ir bjauriais įtaisais išmatuoti mano fizinę ir biologinę būklę. Ir neapsirikau. Koridoriuje laukė Edvardas Monkė – kontrolės departamento  jaunesnysis inspektorius, rankoje laikantis tamsų aplanką su nykiais popieriais ir po pažastimi pasikišęs  kontrolerių paketą.

- Laba diena, pone  Nelsai  Isjyrai.
Jo laibas balsas nuskambėjo erzinančiai. Aš įsitempiau ir, tarsi laukdamas nemalonios injekcijos, sugebėjau išspausti tik tai:
- Labas...
Pareigūnas įsmeigęs akis prašneko dėl ko atėjęs, teisindamasis, kad visai nenorėjo manęs sutrukdyti, bet priverstas atlikti standartinį patikrinimą.
Jam paliepiau nieko nelaukti ir sparčiai atlikti tyrimą.
Inspektorius užmetė ant mano sopančios galvos lengvą visokiomis gudrybėmis apnarpliotą kepurę ir tylėdamas niūriai konstatavo:
- Labai blogai. Tavo smegenys gerokai pažeistos. Chemizuotą vartoji?
- Žinoma, kad be jo neapsieinu, - kiek priekaištaudamas jam pasakiau ir iš kišenės ištraukiau paskutiniąsias piliules. – Jų turiu mažai, tačiau geriu tikrai pagal standartus.
- Neblogai, - sušnypštė Monkė. – bet jį vartoti reikia dažniau. Tavo metų būdamas mielai gerčiau trigubą chemizuoto.
Nenorėjau su juo ginčytis arba teisintis, kad preparatui paprasčiausiai nepakanka pinigų, todėl tik tyliai laukiau ką pasakys inspektorius.
Jo atsakymo ilgai laukti nereikėjo:
- Apgailestauju, kad jums nesiseka. Jūs gerokai atsiliekate nuo nustatytų normų. Ko gero, jūsų organus teks parduoti, o asmenybę  likviduoti. Patarčiau užsirašyti eilėn pas Robertą Kibeną. Jis kokybiškai ir greitai atlieka išrinkimą.
Ir be to tipo puikiai žinojau, kad man  teks greitai mirti ir būti išmontuotam. Ką nors pakeisti nebeturėjau nei jėgų, nei galimybių.
Inspektorius baigė savo nykų darbą, skubiai nuplėšė prakeiktas raizganas nuo mano pavargusios galvos. Kažką užsirašęs savo popiergaliuose  kreipėsi į mane:
- Ar sutinki deklaruoti savo organiką?
Man nebuvo svarbu ką toliau daryti. Nebegalvodamas pasirašiau ant blanko, papuošto Respublikos herbu ir kitais rekvizitais ir, nebesiteikdamas pagarbiai atsisveikinti su tuo pareigūnu, nusigręžiau į langą, kuriame mirgėjo vakarėjančio miesto žiburiai.
Monkė pasišalino tyliai. Matyt jo kaukolėje dar teberuseno žmoniškumas, kurio nepajėgė užgesinti oficiali standartais paramstyta mąstysena ir  inspektoriaus užimama visuomeninė padėtis.

Likau vėl vienas. Niekas man neskambino, niekas nerašė. Neuroninis paštas irgi buvo tuščias. Todėl vėl teko susidraugauti su tyla ir vienatve, kuri vis gilyn skverbėsi į mano vidų. Tačiau po devintos valandos “Gerųjų naujienų”, transliuojamų drauge su reklamomis tiesiai į mano protoplazmos pusrutulius, man kilo išganinga mintis. Aš panorau ne tik toliau gyventi ir tęsti net ir tokį rūškaną vegetaciją, bet ir nugalėti gręsiančią mirtį. Išmontuotas būti tikrai netroškau, nors prieš puse dienos apie tai dar būčiau susimąstęs. Dabar nusprendžiau paprasčiausiai išeiti iš sistemos. Nors jau suskaičiuotas ir įvertintas, tačiau suskubau atsistoti. Susibėręs atgal į kišenes chemizuotojo piliules, išbėgau iš priplėkusio kambario į apytamsį koridorių.  Priešais būsto duris  žiburiavo komunikacijų skydinė. Aš jau žinojau ką  turiu daryti.
Laidas, elektra... išlydis ir plūstantis energijos srautas.
Akyse sužaižaravo ir sąmonė nusidažė neaiškia spalva, bet buvau gyvas. Tik gulėjau paslikas savo vėmaluose.
- Ką jūs čia veikiate?
Į mane žvelgė  nepažįstama moteris, kuri stebino keista kažkokiomis vielomis apraizgyta šukuosena.
- Nieko. -  pasakiau tik tiek nes neišsidaviau ką neseniai nuveikiau, - Tik prastai pasijutau. Kur mano chemizuotas?
Moters būta gerokai turtingesnės už mane, nes ji išsitraukė visą dėžutę spalvotų preparato piliulių. Bet man ir be tos chemijos buvo kur kas geriau. Mintys tapo lėtesnės, tačiau gerokai laisvesnės. Aš netgi prisiminiau gerokai daugiau negu iki šiol. Tik  velniškai norėjau valgyti. Tokio apetito neturėjau ištisus trisdešimt metų...

Išėjau laukan įkvėpti gryno oro, bet ten mane pasitiko rūškanas pareigūnas. Jis paprašė  deklaracijos apie protoplazmos būseną. Aš nieko neturėjau.  Viską palikau namie. Norėjau kvėpuoti grynu oru ir mėgautis kitokiomis mintimis. Bet džiaugsmą užgesino ramintuvas, nukreiptas tiesiai man į tarpuakį...

Buvau  nusiminęs, nes gulėjau ankštoje kalėjimo kameroje. Man atnešė bibliją ir gerokai per didelę instrukcijų krūvą. Prietemoje tūnojo dar keletas kalinių. Jaučiau savo apsunkusias mintis, kurias, matyt, nulėmė ramintuvo sukeltas šokas.
Mintys buvo negrynos. Laisvės pojūtis buvo dingęs. Prastai apšviestoje patalpje pavarčiau instrukcijas. Jos skelbė apie tai kur geriausia kreiptis kilus norui mirti. Net ir labiausiai subjaurotas gyvenimo organikas  žinojo, kad Pastogės pasaulyje geriausia mirti  Roberto Kibeno firmos salone.