Tikrai
kada nors
mano kūnas neteks
20 gramų lengvumo -
apsunkusią valtį lelijos plukdys
per svaigųjį amžinumą
Tikrai
kada nors
mano kūną apleis
20 gramų švelnumo -
rausvu debesėliu į dangų pakils
praplauks virš birželio bijūnų
po viešbučio skėčiais šlapiais
su gedulu susitapatinę
geidulingomis tango maldom
tylėsime apie tą patį mes
fiziniai kūnai vis springstantys
savo nerimo dvasiomis
trumpametražiais miražais bręs
metropolijų metastazėse
būties demiurgai sfinkso akim
paukščius skrydyje stingdantys
poliaroido atspindžiai -
savo ekstazėmis mintantys...
tikrai
kada nors
pasaulis pasvirs
besielio svarmens nesvarume
juodųjų ristūnų kanopos dundės
išvargusių stepių kaitrume