Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







>>Tai va, vėl sėdžiu ir mąstau apie dalykus kuriu nesuprantu... Nesamonė... kas sugalvojo, kaip viskas turi būti? Netikiu, kad žmogus yra toks „mažas“... Kažkas mūsų pasaulyje yra ne taip... Reikia kažką keisti... Bet nežinau ką... Kodėl man taip atrodo, kad viskas yra nuo vidurio... mes kažkur nuo vidurio... Ot mintys... Kad taip surasčiau raktus nuo durų, kurios neturi spynos... Užteks... Reikia mokintis...

Dar vieną eilinį kartą prievarta nutraukiamas mano mąstymo procesas...

>>Viskas, pagaliau aš važiuoju namo. Namai... toks mielas žodelis, kokia aš laiminga, kad turiu tokius namus! Kažkas ten mane kiekvieną kartą traukia... Širdis netelpa krūtinej iš džiaugsmo...

>>Gamta... Keista ir nepaaiškinama... Kai pirmą kartą susiejau ją su kažkuria tai iš savo fantazijų ji pasikeitė visam laikui... Aš pasikeičiau taip pat... Kiekvieną kartą išėjus į gamta pabunda ta mano dalis, kuri žino atsakymus į visus mano keliamus klausimus... Tik kodėl aš jos negirdžiu...
>>Na tai kas, kad dabar spalis... Norėčiau griūti ant šios šlapios ir parudavusios žolės!.. Nu gal tik šiandien... šiandien galima... kaip ir visada kitada... O... jausmas, tarytum tave apkabintų brangiausias gyvenime žmogus...
Nurimusią ir paaštrėjusią klausą sudirgina garsai... Kur?! Pšokstu ant kojų. Nejaugi ir vėl nepavyko pabėgti nuo pasaulio... Ką žmonės daro laukuose tokiu metu? Hmm... Nieko nėra... Tai gerai... Kaip nuostabu būti gamtoje. Pasiilgstu jos, nors ji niekada manęs nepalieka... juk neįmanoma pabegti nuo gamtos... Ir gerai! Koks gražus miškas! Kaip kartais žmonės nepastebi tokių nuostabių dalykų?!
Paskutiniu metu man visur vaidenasi vartai... nepaprasti vartai... Na kad ir pavyzdžiui tie medžiai ten tolumoj... Du tokie dideli, tiesūs, o aplinkui juos visokiu kitokiu, mažesnių ir smulkesnių pilna... Didingi gamtos vartai... Gražu! O kas būtų, jeigu aš per juos įeičiau?.. Nieko... o gaila... Jau nevieną kartą mane paviliojo jų didingumas... Ir šiandien paviliojo... Toks nurimęs rudenėjantis miškas... Netgi per daug ramus... O, nuklydau kažkur jau daug toliau negu paprastai... Širdis pradėjo plakti... vis greičiau ir greičiau... Kas čia darosi?! Ko nerimsti? Bėk! Nuo ko?! Kur?! Kodėl?! Tiesiog bėk!
Deja...

>>Vėl reikia grįžti į miestą, kur šurmulys, ir nė trupinėlio ramybės... Neverk širdele... Aš dar sugrįšiu...
Kaip niekad maudžia širdį... Paskutiniu metu vis sukaiu ir sunkiau išvažiuoti... Didžiulis kietas gumulas kyla vis aukštyn gerkle...
>>Nu baik!.. Negi dabar verksi kaip mažas vaikas...
...

Miestas toks didžiulis, negaliu pakęsti tokio jo šurmulio... nors tai mano gyvenimo dalis... Kartais einu, ir viskas nušvinta aplinkui... Užgriūva suvokimas, kad viskas kažkaip... natūralu... ne, nežinau... tarytum žvelgtum į pasaulį kažkieno kito akimis... Bet viskas kaip prasideda staiga, taip ir baigiasi... Vėl kažką pažiopsojau... vėl įsisukai į gyvenimo ritmą...
>>Dar viena eilinė diena, vel nieko naudinga nenuveikiau... Biški to, biški ano... Oi... Aiai... Paskutiniu metu pradėjo vis dažniau skaidėti galvą...
Keistos mintys paskutiniu metu sukasi mano galvoje, ir dar to maža, visokių keistų prisiminimų tiek, kad nebesuvokiu kur vaizduotė, o kur tikrovė... gerai kad tik kartais...
Nurimęs kūnas paskendo nakties prieblnadoj... Gyvenimo dovana – miegas! Ak kaip gera...
<<Pabusk, užtenka jau, nebemiegok, kiek gali bėgti nuo savęs, kiek gali bėgti nuo tiesos! Nelauk kol būsi nužudyta! Aš gi negalėsiu kiekvieną karta kai paskęsi ištiesti tau pagalbos ranką! Kai durys galutinai užsidarys, nebebus ir manęs... nebebus ir tavęs...
>>Nu čia dabar kas!!! Kokia garsi mintis įsėlino man į galvą! Ir aš ją žinau! Jau seniai ji man neduoda ramybės! Tai ji veržėsi lauk pro kiekvieną kūno dalelę... Tai ji mano galvos skausmas!!!
Vis dar užsimiegojusį kūną krėtė siaubas... Ne, aš nespėjau užmigti, aš tiesiog dar nebuvau taip atsibudusi... Ką visa tai reiškia?! Kodėl mano galvoje atsiminimai, kurių anksčiau nebuvo? Vėl įsivaizduoju? Ne! Su šiais prisiminimais atgimsta atmintis... Aš čia!!! Aš gyva!!! Aš verkiu kaip mažas vaikas, negaliu nieko padaryti! Pirmą kartą pamačiau pasaulį!!! Pirmą kartą girdžiu savo balsą!!! Pasauli, koks tu nuostabus!!!
  >>Važiuoju namo! Valio! Kaip aš galėjau anksčiau nesuvokti kas su manimi darosi?! Dieve, kokie nuostabūs medžiai, kokia nuostabi aplinka!!! Kadangi turiu laiko (greičiau už traukinį vistiek neparlėksiu jame sėdėdama...) reikia apgalvoti mano naujuosius prisiminimus... Visų pirma, kaip čia dabar ėmiau ir prisiminiau viską... Galvos skausmas... jo, jis. Ką jis? Tai  aš daužiausi į duris, kad mane išleistų... O tai tada kas mane ten uždarė? Šito aš jau nažinau... Kodėl aš sakau sau, kad pirmą kartą viską pamačiau? Nežinau... Pala pala... tai ar aš išvis ką nors žinau? Taip! Aš turiu dabar būti namie!
>>O, štai ir namai... kaip visada laukiau kol grįšiu... Dar vienas eilinis kartas. Kai aš grįžtu namo... Ką aš čia dabar sugalvojau?! Kodėl grįžau namo savaitės vidury... Taigi visai neseniai buvau grįžusi! Ką aš čia darau? Išsikrausčiau is proto...

<<STOK! KUR  TU! NEPALIK MANĘS!!! SUGRĮŽK!!!...

Kažkokia keista nuojauta  neduoda man ramybės... Ką aš dabar pasakysiu tėvams... kodėl grįžau savaitės vidury... ir nieko nepranešusi...

<<IŠLEISK MANE!!! IŠLEISK! DAR NEGALIMA TAU PAMIRŠTI! NEPASIDUOK! Sugrįžk...

Ne, aš grįžau ne šiaip sau... kažko man reikėjo... kažko aš važiavau... Pala, kažka svarbaus pamiršau...

Pasisveikinusi su tėvais (jų reakcijos neįmanoma apsakyti žodžiais...) leidau sau truputį pailsėti gamtos prieglobstyje, be to, kažkokia mintis vis kirba galvoje, vis noriu išeti į gamta... Kažkur pievų takeliais trankausi... Laukinė... Šaunuolė... Myliu gamtą...
Skausmas, nepakeliamas skausmas galvoje...  Hrrr... Kas čia darosi... Ir dabar man viskas aišku... Jau vėl aišku... Žvilgsnis nerimastingai klaidžioja po pievas... Ko aš ieškau? Tiesos. Po šitiek laiko pagaliau aš rasiu tiesą! Kas tu? Kas aš? Aš tai tu, o tu tai aš. Šilta banga užliejo kūna, energija liejasi per kraštus, aš laisva, pagaliau aš laisva! Kažkai man nesiseka pastaruoju metu, aš nebesugebu būti savimi... Vis trūksta dalies prisiminimų, na kad ir tie medžiai... didingieji vartai... kažkas ten yra, ko man rekia saugotis...  o kas? Smalsumas auga sekundėm... Nežinau kiek visa tai užtruko, gal kokią akmirka, bet aš jau žygiuoju pasirengusi išsiaiškinti, kodėl man taip norisi bėgti tolyn nuo tų medžių... ne, nuo to, kas yra už tų medžių... o kas ten?
Nedrąsiai žengiu artyn... nikuo neipatigi medžiai... už jų taip pat niekuo neipatingas miškas... Ko aš tikėjausi?.. Kad iššoks žalias gnomas ir nusineš i požeminį pasaulį?.. cha... tik kažkaip nejuokinga... Kažkas ten yra, ko aš nematau... O, nė napastebėjau kaip perėjau medžių vartus... miškelis kaip miškelis... Bet ne. Kažkas ten dar yra... kažkas ko negaliu matyti... O!.. vos nesuklykiau...

Stoviu ant skardžio krašto. O toliau... o toliau tamsa... ne, ne tamsa, jos negalima šitaip vadinti... Tai begalybė... Begalybė su matomu kitu kraštu... Žinau, kad galiu eiti pirmyn, bet nesinori žengti žingsnio į niekur... jokio tilto, nei ko nors kito, tik žinojimas, kad galiu eiti pirmyn... Kažkuri mano dalis prieštarauja... Aš žinau, kad ten atsakymai į mano klausimus, bet ir pavojus... Kodėl taip norisi bėgti?.. bėgti atgal... Ne, aš rasiu tai, ko atėjau... atsakymus...

><NEIK...

Aš rasiu...

Jeigu kūnas būtų koks nors prietaisas su daugybe lempučiu perspėjančių apie pokyčius sistemoje, tai siuo metu būtų užkaukęs pavojaus signalas...

Ne vien tik mano kūne isijungė pavojaus signalas... Ir kaži ar galiu sakyti ar tai išvis signalas... Protu tai nesuvokiama, gal nebent fantazija... Smalsios didelės akys užsimerkė ir paskendo spalvų sraute... pranešimas... kažkas nutiko, ko niekas nesitikėjo... taip nebūna... bet aip yra... kažkas įžengė ten, kur dar niekas savo noru nebuvo atėjęs... nes tai nelabai įmanoma... taip galvojo jie... Sistemos parengtis... nenumatyti atvejai turi būti ištaisyti...

Žengiu žingsį po žingsnio ir negaliu atplėšti akiu... Kaip vaikas pamatęs saldainį, apie kurį svajojo jau visą dieną... To, ką aš matau neįmanoma apsakyti žodžiais... Žengi žingsnį ir toje vietoje, kur koja paliečia kažką, ką galima būtų pavadinti pagrindu, suspindi šviesa... Ji kyla ir viniojasi apie kūną, perauga į nuostabiausią raštą ir išmargina erdvę, kurią aš pavadinau begalybe... Nuostabu, bet kažkokia nuojauta neduoda ramybės, kažkas yra negerai... Einu per tamsą apsupta šviesos... fantazijos maitinami liežuviai driekiasi į visas puses ir nušviečia kelią... kelią, kurio nėra... aš tiesiog žinau, kad čia galima eiti ir einu... Dėmesį patraukia aikštelė, kuri artėja ir artėja nepriklausomai nuo to, kiek aš pajudu į priekį... Kažkas negerai... Kiek daug įspūdžių... kažkaip labai vargsta kūnas... vis sunkiau ir sunkiau žengti pirmyn, bet smalsumas veda ir sunku sustoti... Eikštelė artėja... Ei! Aš ją žinau, kaip aš anksčiau neprisiminiau!.. Greičiau nei pati tikėjausi atsigręžiu atgal ir žvilgsniui užkliuvus už skardžio krašto... Nejausdama to pasileidžiu jo link...

Kūno „sistemai“ neliko jau energijos rėkti pavojasu signalą, visos sistemos pamažu atsijungė... tik viena maža lemputė spingsėjo... „pavojus... energijos nutekėjimas... galimos rimtos pasėkmės... “

Kuo arčiau krašto buvau, tuo kvėpuoti darėsi lengviau, ir tuo mažiau buvo kuo kvėpuoti... šviesa gaubusi kūną blėso... virto kažkokiais šešėliais to, kas kadaise buvo šviesa, margiausi raštai... dabar tūkstantis rankų kilo nuo kiekvieno pėdsako, kurį palikdavau... visos  jos tiesėsi į skardį... kaip vaiko rankos į mamą, kai prašoma jos pagalbos... Gal man vaidenosi, bet skardžiui išaugo rankos... tokios ryškios ir tokios šviesios ... jos stengėsi pasiekti manąsias šešėlių rankas... vienai pavyko susiliesti, ir aš pajutau, kad galiu bėgti sparčiau, kvėpuoti lengviau... Kraštas jau visai nebetoli... man pavyks! Paskutinę akimirką susidomėjau kuo aš bėgu... tamsa... tuštuma... niekuo... kaip tai gali būti įmanoma?.. Tuštuma yra kažkas, ko negalima apčiuopti, kažkas ko nėra, tai kaip aš galiu ja bėgti?..

Mano kūną gaubianti šviesa pradėjo nykti, ir aš pastebėjau, kad jau nebebėgu... aš krentu... krentu į tamsa, ir i tuštumą... krentu į niekur... paskutiniai šviesos šešėliai išblėso su mintimi, kad gera kristi į ten, kur nieko nėra... neskaudės kai nukrisiu...

Bet aš klydau... skaudėjo... velniškai skaudėjo...

Tikriausiai miegojau, kūną veriantis skausmas atlėgo vos tik pabandžiau pajudėti... aš ir vėl tik sapnavau... nežinau ar tai blogai, ar gerai... Bijojau atsimerkti, kad nepamatyčiau kasdienybės, tų pačių baltų lubų... Pasirąžiau... visgi tai tebuvo sapnas... Gal energija ir nesiveržia per kraštus, bet jos tikrai daugiau nei tada kai kritau... tada jos visai nebeliko...
... keista... kad ir kiek trumpai bemiegočiau, vistiek energijos būna daugiau nei dabar...
Kad ir kaip ten būtų, atsimerkti teks...
2003-12-02 18:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 16 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-06 14:35
starring
Mintys išblaškytos, tas pat velnias su daugtaškiais.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-08 17:07
viena skruzdėlė
et, teisingai padarė tie, kas iki galo neskaitė;/
neįvyko NIEKO.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-04 06:15
angelas pametes sparnus
o aš mėgstu dauktaškius ir šis sapnas labai man patiko... gaila tik nevisada atsimenu ką sapnuoju ir aplamai mažai miegu... kaip ir ši bemigė naktis jau 06:12 o aš neišsimiegojusi po vakar ir nesiruošiu miegoti dabar supratau ko man reikia... energijos man reikia...:) ech kaip visada uzsivedu rašydama... duodu /////
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-03 22:48
Povilas Višinskis
Puikus bandymas istoriją patalpinti į sapną. Nuostabu!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-03 13:18
Domas
Neperskaičiau iki galo, neištvėriau visų tų taškų :/ Daugtaškis gi reiškia neužbaigtą mintį. Tai čia turbūt tik pusę kūrinio idėjote.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-03 12:23
olo
olo
o jau daugtaskiu tiek... kodel daugelis mano, kad jei pridesi daugtaskiu, viskas atrodys giliamintiskai ir protingai? :/
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-02 18:49
Patylėsiu
Nuo kada vietoj tasko, sakinio pabaigoje dedamas daugtaskis? Pvz kodel ne sauktukas? arba ne klaustukas?
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-02 18:32
Mesmeric
Neblogai...
/////...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą