Flamenko šoka tik grakščios merginos

Šokiai – nuostabu. Laukujės durys buvo atviros. Iš juodmedžio. Blizgėjo saulėje. Matyt buvo gerai nulakuotos. Stiklai švarut švarutėliai. Viskas tiesiog švietė šokio laisvumu ir grakštumu.
Flamenko. Vien žodis toks gražus, kad malonu jį tarti. Flamenko... Tirpsta burnoje lyg orinis pyragaitis.
Tik išsprogusios akys niekaip nesiderina su šia šokio atmosfera.
Na... Tik grakščios merginos... šoka flamenko, - žodis po žodžio spaudė jis lyg iš dantų pastos tūtelės stumtų likučius, - suprantate tai labai sudėtingas šokis, - manau mano akmeninis veidas, kuris taip pat nesiderino su šokio atmosfera, tikrai nepadėjo spausti dantų pastos.
Laukujės durys buvo atviros... išeiti.
Keli kilogramai čia ar ten. Juk tai netrukdo tokiam nežemiškam dalykui, kaip flamenko.
Kadangi į šokių studiją neprisirašau, reikia keliauti į kitą vietą. Pagal mano planus aš dešimčia minučių vėluoju, bet ir visai nenoriu eiti. Bet darbo reikia visiems. Net ir tiems, kurie nemoka flamenko.
Atleiskite, bet darbo vietos nebėra, - jai užteko vieno žvilgsnio į mane ir štai nebeliko darbo vietos.
Bet šį rytą jūs man, - reikėjo bent šį kartą pakovoti, bet nespėjus pakelti ginklų buvau nutraukta.
Darbo vietos nebėra, atleiskite, - atrodo ji mokėjo tik šiuos žodžius, bet jau vien nuo jos žvilgsnio kilo noras bėgti ir slėptis po grybais.
Na, taip, taip, žinau – flamenko šoka tik grakščios merginos.