ryto gaišatis

troškina širdį,
trošku ko?
kietųjų kūnų rankoms
gražių, mielų akims.
Spyriojas kojos, nesiduoda
neneša į plyną lauką kur nebesigano jokie gyvuliai.
troškina jausmo, mat
dar kokio nežinau.
Apeinu ratą, antrą
kojos nepalengvėja,
nieko nepamatau, nesutinku,
ir tik tuštumoj,
dar pilkumoj,
be blyksčių ar bent menko žvilgesio
taip, kaip tik aš moku
parklumpu, galva nulinksta
ir taip klūpiu gal gyvenimą, gal dar daugiau,
panarinusi galvą
mirties pusėn.