Giesmė

Už lango stovi medžiai -
baltai nebylūs ir šalti.
Už lango krinta sniegas -
baltas ir toks pat šviesus.
Švelnumas jo gražus. Neišpasakytas
aušta begalinis rytas...
Staiga lieki tik vienas -
žmonių minia aplink.
Kodėl ir kam tu čia esi
"su begale nežinomųjų?.."
Ir vis bandai paliesti sienas...
Kai švelniai surenki snaiges,
Delnuose lieka tik vandens lašelis.
Kokia prasmė neleist sudegt plaštakei,
Trokštančiai šviesos?.. juk tai vienintelis jos kelias...
Esi toks nepažįstamas ir savas...
Lietus, vanduo, ugnis ir oras...
Ištartas apdulkėjęs paskutinis noras.
Gaivus šaltos versmės srovenimas...
Iš kažkur į niekur
Bėga baltas ilgas kelias...
mirtis, o šalia jos - visada... gyvenimas...