Porcelianiniai
pirštai, ant nuogo
rudens, laksto
ieškodami erogeniniu
zonų-neranda...
Ne todėl, kad ieško
blogai, o todėl, kad
bejausmiui pajausti
nelemta-likimo
uždrausta...
Krintančios lapais
ašaros apsimeta
medžiais, bet saulę
atspindi...
supras
tie bejausmiai ar
ne? Nesupras, vadinas
slapstytis nereikia...
Suduš, nesuduš?
Išnyks, neišnyks..
belieka viltis,
pasinerti į žemę
ir parodyt jai
nebeverkiančias akis-
suledijusias širdis ir
parduotas
kūniškas aistras...