Kartą gyveno Dypė,
Visi kuždėjos „Kas per typė“.
Tačiau kartą Dypė sutiko Kastytį,
Kuris ją tuoj suvystė.
Gyveno abu neblogai,
Duona ir keksais kvepėjo namai.
Nepraėjo nė metai ir gimė vaikai,
Kurių krikštynose dalyvavo net „Nemuno Krantai“.
Gyvena jie jau keturiese,
Dypė mato, kad jos vaikai kaip Picasai piešia.
Iškvietė Dypė poną Kiešą,
Bet vaikai jam įkando į riešą.
Kastytis mato, kad vaikai jam įvarys bankrotą.
Ryžtingai ištiesia jiems paskutinį 20-ies žalių banknotą,
Bet Dypė atima kupiūrą iš vaikų -
Juk jie ir taip turi dafiga skolų.
Eina į Snorą Kastytis paskolos,
Blyn, dabar tai baliavos!
Gavo jis tam Snore 30 žalių -
Vis geriau negu visai be pinigų.
Gyveno jie ilgai ir laimingai,
Galbūt ir neturtingai,
Bet laimė juk ne piniguose - šitą žino net jų vaikai,
Kurie protu į Einšteiną panašūs labai.