Kitaip nei manai

Paglostyk dangų, juk jis kraujuoja.
Kraujuoja liūdesiu, vaikų juoku.
Baltais lašeliais lengvai užkloja
Galvelę tavo, nes jam skaudu.

Apgynė vėtros tave nuo bado,
Nuo tuštumos kitų viduj.
Tu miršti, bet to nieks nemato,
Negirdi-neaktualu.

O kas ištars tą žodį tylų,
Paglostys akeles rugių?
Jie verkia, bet tiktai nebyliai.
O kam jiems skūstis? Niekam nesvarbu.

Ir žengia lauktas rytas, medžių sudrąskytas.
Nurauna, patiesia lapus.
„Judėk“pasako, bet prarija
Tave ir tuos švelnius žodžius.