Nr. 4 (žaidimas)

Mari nei karto nebuvo šitoje parduotuvėje. Nei karto nuo tada, kai grįžo iš savo gyvenimo kelionės po tą nuostabią svajonių šalį. Kas gali būti baisiau už tokias parduotuves, mąstė ji, parvykusi namo ir žvelgdama pro savo buto langą. Ten tiek mažai vietos, kad jeigu įeitų koks stambesnio sudėjimo vyras, turbūt imčiau dusti ir žiopčioti kaip žuvis, išlupta ant kranto. O tai juk būtų baisiai negražu. Bet vieną dieną pritrūko miltų, kitą dieną užsinorėjo sulčių, trečią dieną cigarečių, o ketvirtą dieną tiesiog norėjo ko nors saldaus, bet buvo taip pavargusi po visos dienos vaikščiojimo po įvairiausius spa, kad tingėjo kulniuoti į kitame rajono gale esantį prekybos centrą. Kodėl aš po šiai dienai neturiu automobilio, krimtosi ji, atsargiai praverdama nedidelės krautuvėlės duris.
Padėjau tušinuką ir giliau atsikvėpiau. Tada pažiūrėjau į savo užrašų knygelę. Grafomanija, gryna grafomanija. Už lango lijo lietus ir lašų barbenimas į stiklą maišėsi su kepamų blynų čirškesiu. Mari man ruošė vakarienę. Ar ką nors parašei, paklausė ji. Pastraipą, atsakiau nenoromis. Sutartis su leidykla gulėjo nukišta į giliausią stalčių, tačiau aš galiu prisiekti, kad girdėvau, kaip naktimis ji išsiropšdavo laukan, nusigaudavo iki virtuvėje kabančio sieninio kalendoriaus ir ten kikendavo, mat puikiai žinojo, kad laikas, kurį davė supistas redaktorius, tirpsta greičiau nei sviestas įkaitintoj keptuvėj. Bet bijau, kad nieko negalėsiu iš šitos pastraipos išspausti, pridūriau pusbalsiu. Pirmąjį savo reikia kelti prieš svajonių, o tą nuostabią visai išbraukti. Antrojo savo nereikia. Vietoj norėjo turbūt būtų geriau, troško. Išbrauksiu čia, ir... bet buvo taip nuvarginta visų tos popietės spa procedūrų. Taip, šitaip nors atrodo dailiau. Apie ką šį kartą, paklausė ji. Ploni blynai su aviečių uogiene atkeliavo ant mano kelių. Tušinuką rankoje pakeitė šakutė ir aš, raudonai paspalvinęs garuojantį miltinį, susikišau visą burnon. Karšta karšta karšta, norėjau rėkti, bet iš burnos pasigirdo neaiškus švokštimas, kurį kėlė liežuviu makaluojamas kąsnis, katras bent trumpam sustojęs išdegintų velniop mano žabtų glaivalus. Nuryk, mostelėjo ji ranka. Suprask, paklausiau, bet man ne visai įdomu. Kalė. Mari paėmė nuo stalelio žirnalą, atsisėdo ant sofos, parietė po savim kojas ir pradėjo skaityti. Nurijau savo blyną. Apie ką rašo, paklausiau. Šį bei tą, atsakė, visai pamiršusi, kad ką tik teiravosi apie ką rašau aš. Nesijaudink, brangioji, priminsiu. Tik prieš tai dar vieną blyną...
Mari dairėsi po nedidukes ir nelabai turtingas mažos krautuvėlės lentynas. Pyragėliai, meduoliai, saldainiai – šokoladiniai, karameliniai, su riešutais, su likeriu. Ji nusipirks su likeriu. Kaip, negalima atsiskaityti kortele? Bet aš neturiu grynų. Bjauri maža parduotuvė. Mari tekina nubėgo prie netoliese įrengto bankomato. 3446, suspaudė mygtukus. Sąskaitos likutis. Prie bankomato ji visada tikrindavo sąskaitos likutį. Ir paimdavo operacijos čekį. Išsigryninus pora kupiūrų pustekinė pasileido link parduotuvės. Įpuolė vidun ir sustingo. Prie lentynos sukinėjosi vyriškis. Aukštas ir labai stambus. Bet Mari nepritrūko oro ir neėmė žiaukčioti. Ji sukaupė visas jėgas ir žengė prie kasos. Pardavėja gėrė kavą ir žiūrėjo pro mažą langą į iš kairės dešinėn ir atvirkščiai zujančius žmones. Su likeriu, tarė. Mhm, numykė pardavėja. Dar pora akimirkų nesijudino, tarsi tikėdamasi, kad aname pasaulyje atsitiks kas nors labai įdomaus, kas leis jai ištrūkti iš visų lentynų, neskanios kavos, karčių saldumynų ir kvailų klienčių. 29, 99. Prašau. Mari, tu? Periferijoje kyštelėjo apvalus storulio veidas. Mergina atsisuko. Lukai? Negali būti, išskiemenavo ji. Šitiek metų nesimatėm, vos pažinau. Tiesą sakant toks pats likęs tik jo balsas. Ir akys. Neįtikėtina, kaip gali pasikeisti žmogus per 6 metus. Jie nuėjo suvalgyti ledų ir prisiminti mokyklos laikus.
Mari, tu pavadinai ją Mari, Mari neatrodė labai tuo patenkinta. Ir tas bankomato čekis, būtinai reikėjo jį čia kišti, paklausė piktai. Gerai, išbrauksiu. Va, prie tavo akių. Dabar ji tik atėjo, nusiėmė pinigų ir grįžo atgal, visiškai betikslis veiksmas, kuriuo nieko apie ją nepasakau. O sąskaitos likutis ir čekis labai didelis simboliai, ane, Mari nervinosi. Na taip, tai parodo jos neužtikrintumą, skrupulingumą, norą visada tiksliai žinoti, kokia padėtis. Tai pavaizduok ją kruopščiai lakuojančią nagus, nukirto Mari. Ji nekentė bet kokių dažų ant savo kūno, o odai gražinti naudojo tik įvairiausių žolių košeles. Ne, taip negerai, bandau numygti. Ai, rašyk, kas tau patinka ir nekvaršink man galvos, ji atsistoja ir išeina. Dabar atsistos balkone virš naktinėmis švieselėmis mirgančio miesto, prisidegs cigaretę, žiūrės į vieną iš žibančių langų ir įsivaizduos, kad yra plaštakė, kurią traukia į šviesą. Neketinau nubraukti to, ką buvau parašęs.
Mari suvokė, kad kiek per garsiai makaluoja šaukšteliu kavos puodelyje. Ištraukė jį, padėjo ant baltos servetėlės ir parėmė smakrą ant sunertų rankų. Lukas šypsojosi. Nesitikėjau tavęs šiandien sutikti. Tik tiek tegali išlementi, pagalvojo mergina, kaip banalu. Girdėjau atidarei restoraną, paklausė ji, kažkur užsienyje? Nieko prabangaus, nudelbė jis akis, užsuka žmonės po darbo užkąsti. Dešine ranka pasitrynė kairį antakį. Visada taip darydavo, kai norėdavo nusukti kalbą, nes liečiama tema jam atrodydavo neįdomi. O tu, paklausė? Susiradai turtingą ir seną vyra, kaip visuomet svajojai? Įsivaizduok, ne tik susiradau, bet ir numarint spėjau. Lukas žiūrėjo į jos kiek šonan pasuktą veidelį ir negalėjo suprasti, ar tiesą sako, ar meluoja. Ji nutaisydavo lygiai tokią pat pozą ir tomis pavasario naktimis prieš šešis metus, kai jis, sunkiai alsuodamas klausdavo... Bandau rašyti, ištarė tyliai. Atsimeni Kristiną? Tai ji dabar vienos leidyklos redaktorė, parodžiau savo ankstesnius brūkštelėjimus, sako, pamėgink ką nors daugiau išspaust, gal ir išleisim. Lukas, klausėsi su nuostaba. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad Mari rašliavos kam nors bus įdomios. O ypač Kristinai. Apie ką rašai, paklausė. Apie vyriškį, kuriam niekaip nesiseka rašyti. Jis turi pasirašęs sutartį su leidykla, kad per tam tikrą laiką sukurs naują kūrinį. Jeigu nepavyks, jie įgis teisę spausdinti visus jo ateities raštus ir mokėti jam minimalų honorarą ar kažkas panašaus. Apie tai neužsimenu, pakanka tiek, kad terminai spaudžia. Dar jis turi žmoną ar draugę, ar meilužę – žodžiu, labai artimą žmogų. Vieną vakarą jis pradeda kurti istoriją apie moterį, kuri yra nepaprastai panaši į, Mari nusišypso ir valandėlę galvoja, pavadinkime ją Mari. Rašant atsiskleidžia jų bendravimo ypatumai, kyla įvairūs konfliktai, jis geriau ją pažįsta ir taip toliau, mergina priglaudžia prie lūpų puodelį ir nuduria žemyn akis. Lukas atsargiai ištiesia ranką ir paliečia jos delną, jis nebegirdėjo paskutinių jos žodžių, o galvoj sukosi tik viena mintis. O jei dar kartelį, kaip tada, tą paskutinę naktį, paklausė. Mari nepažvelgė į jį. Tarytum ne savo noru ištraukė iš kišenės pinigus, pasiėmė saldainius su likeriu ir išėjo paskui Luką į vakarėjantį jųdviejų miestą.
Parūkiusi Mari visada mėgdavo užkąsti saldainių su likeriu. Ji atsidarė spintelę ir palinkusi ilgai žiūrėjo, tarsi dėžutė saldumynų būtų pasislėpusi kokiam užkabory ir tylutėliai kikendama lauktų, kol ją suras. Nėra, tarė. Apsirengė ir išėjo nusipirkti. Nusprendžiau pakvėpuoti grynu oru ir pravalyti susipynusias mintis. Pradariau gatvėn žiūrintį langą ir akimis nusekiau tolstančią Mari. Ji pasuko link netoliese esančio bankomato. Vakarėjo, todėl bijojau, kad kas neatsitiktų. Visada buvau šioks toks paranojikas. Pustuštėje gatvėje buvo vos vienas kitas praeivis – senyva moteriškė tysė sunkų krepšį, supleišėjusiu keliu atsargiai mynė dviratininkas, kiek tolėliau neskubėdama ėjo pora. Mari stabteli prie bankomato, apsidairo, surenka pin kodą, pasitikrina sąskaitos likutį, pasiima čekį ir nusprendžia išbandyti tokius saldainius, kokius nešasi mergina, einanti greta stambaus sudėjimo vyriškio.