Akimirkos...

Jau kurį laiką sėdėjau perone ir laukiau. Nė nežinau, kas turėjo ateiti manęs pasitikti. Žvilgsnis buvo nukreiptas į bėgius ir jais tolstantį traukinį. Jis prisėdo šalia ant medinio ‘laukiamojo’ suolelio. Nemačiau Jo, nes bijojau atsisukti ir pamatyti, jog tai Jis. Tas, kurio laukiu. Žmogus, kurį tikimės gyvenime rasti ir bijome prasilenkti. Savo lengva ranka mane apkabino per pečius, o aš vis dar bijojau pažvelgti Jam į akis. Jaučiau kaip nosimi bandė paliesti mano po šaliku paslėptą kaklą.
  -  Tavo plaukai taip skaniai kvepia, - sušnibždėjo man į ausį.
  - Kuo? – paklausiau nesitikėdama atsakymo ir atsargiai liesdama Jo virš manęs ištiestą plaštaką.
  - Tavimi...
    Vyriska, bet švelni ranka. Kiek aukščiau buvo matyti tamsūs plaukeliai, dengiantys grakščią Jo ranką. Ji buvo pernelyg grakšti vyrui, bet graži. Ilgi lankstūs ‘pianisto’ pirštai tokie smulkūs ir moteriškai švelnūs žaidė su maniasiais. Tai panašėjo į bučinį, bet bučiavosi tik mūsų rankos. Pirštai panirdavo kito delne, painiojosi, žaidė tarpusavy. Jaučiau Jo skruostą priglundant prie manojo. Labai priartėjus užsimerkiau, nes bijojau pamatyti bent mažiausią užuomeną, koks Jis galėtų būti. Man pakako Jo tik kartą girdėto balso ir malonaus kūno kvapo, švelnumo, kurį jutau. Dieną neskustas smakras šiurkštokai lietė kaklą. Lūpos – plaukus. Jaučiau, jog mus abu tai jaudino, bet nebeištarėm nė žodžio. Ranka patraukęs plaukus, pabučiavo mažutę vietelę už ausies. Paliečiau lūpomis Jo glotnų delną. Palengva apleidome vienas kito rankas. Atvažiavo Jo traukinys. Atsimerkusi nesidairiau atgal.
    Taip kartojosi kas mėnesį. Akimirkos su nepažįstamuoju...


    * tai tebuvo sapnas..
      2003. 09. 30