Ištrauka, vis dar be pavadinimo

Kornelija Avietytė Avietienė – tokia buvo pilna mamos pavardė. Kitaip ji savęs niekada nevadino. Žinau, žmonės galvojo, kad ji ištekėjo dėl pavardės. O iš tikrųjų? Iš tikrųjų būtent taip ir buvo. Nors sulaukusi aštuoniolikos vis dar turiu daug princesiškų svajonių, kartais išties šauna į galvą, kad ir aš dėl pavardės galėčiau ištekėti, tik vargu, ar drįsčiau pasielgti kaip mama. Įdomiausia, kad man ji nepadovanojo nei vienos, nei kitos savo pavardės. Esu Vanagaitė. Audronė Vanagaitė. Nepažįstu nei to Avietės, kurio pavardę mama taip begėdiškai pasigrobė, nei to Vanago, kurio pavardė atiteko man. Pažinojau kitą, kuris keletą metų bandė mane auklėti, tačiau labai nesėkmingai. Na, nieko keisto – Kėkštui juk nelengva suvaldyti Vanagaitę.
    Tą dieną, kai Kornelija Avietytė pirmąjį sykį sutiko Avietę, ji keliavo į metrikacijos skyrių. Ne ėjo, o skrido. Šalia išdidžiai žygiavo ponas Vanagas, o mamos pilve ant sūpynių jau suposi panelė Vanagaitė. Popieriai buvo užpildyti – kruopščiai, smulkiu dailyraščiu, tik viena vieta vis dar buvo tuščia – pavardės grafa. Mama niekaip negalėjo apsispręsti, ar turėtų tapti Vanagiene, ar įgyti dvigubą pavardę, ar pasilikti mergautinę. Būtent šios dvejonės vis dar laikė ją ant žemės, neleido iš džiaugsmo pakilti ir lengvai plastelėti į dangų – tokia laiminga ji buvo, taip žydėjo dėl būsimų vestuvių. Svajojo, kaip gražiai jie gyvens su ponu Vanagu.
    Mama buvo pabaigusi meno mokyklą ir žmonės kalbėjo, kad ji taps garsia akvarelininke. Tačiau visus pribloškė, kai po dvylikos klasių ji net nepabandė stoti į dailės akademiją, o pasirinko aktorystę.  Bet netrukus tiek šeimos, tiek mokytojų pasipiktinimas atlėgo, nes Kornelija pasirodė esanti dar ir talentinga aktorė. Jau nuo antrojo kurso ji pilnu etatu vaidino muzikiniame teatre vaikams. Mažyliai atpažindavo Korneliją, kur ji beeitų – gatvėje, autobuse, parduotuvėje. Buvo akivaizdu, kad ji tuo be galo mėgaujasi.
    Taigi, žingsniuodama į metrikacijos skyrių Kornelija įsivaizdavo, kad jos šeimyninis gyvenimas irgi bus kaip nesibaigiantis teatras – ponas Vanagas išdidžiai vaikštinės po namus, bus geras ir griežtas tėvas, bet truputį rūstus, todėl Vanagiukai kartais jo bijos, ir tada ji galės raminti juos savo šiltomis rankomis bei linksmomis dainomis. Gal todėl ir netinka man būti Vanagiene, – svarstė. Bet kas bus, jei Avietytę Vanagai ims skriausti? Beeinant galvoje jai sukosi gyvi vaizdai iš ateities. Mama buvo pilna grožio, dainų, istorijų, bet daugiausia – svajonių ir fantazijų. Tereikdavo užsimerkti ir galvoje imdavi kilti pasakų pilys, stebuklų kalnai. Tą kartą beeidama ji irgi užsimerkė ir persikėlė į savo ateities pasaulį.
    Iš minčių nubudo tik pajutusi, kad į kažką stipriai trinktelėjo. Nuo netikėtumo garsiai aiktelėjo ir susverdėjo. Tai pastebėjęs ponas Vanagas staigiai pagavo ją už rankos. Bet jau buvo vėlu. Dokumentai išslydo iš rankų ir suplasnoję ėmė leistis žemyn.
    – Žiūrėk, kaip plaštakės, – sušuko Kornelija, tačiau atrodė, kad vaizdą mato tik ji pati.
    Abu vyrai sumišę žvelgė vienas į kitą, todėl mama suskubo prie popierių. Ištiesė nepažįstamajam jo lapą, savąjį priglaudė prie krūtinės, o tada atsisveikino ir jau nebesvajodama kartu su savo palydovu nužingsniavo tiesiai prie įėjimo.
    – Atsiprašau, bet čia gi skyrybų dokumentai, – ištarė priimamajame sėdinti moteriškė.
    – Ką jūs, grafiene, mes gi susituokti atvykome, – teatrališkai nusijuokė Kornelija ir atsigrįžo į poną Vanagą, kuris pakėlė nuo stalelio lapą ir akylai jį peržvelgė.
    – Aleksandras Avietė, – perskaitė vyras be intonacijos.
    – Avietė? – ištarė mama ir įbedė sustingusias akis į savo būsimąjį sutuoktinį.
    Staiga plėšte išrovė Vanagui iš rankų popierių ir šoko pro duris, tačiau paskraidžiusi visom kryptim buvo priversta liūdna grįžti į vestibiulį, nes nepažįstamojo neberado.
    Teko iš naujo rašyti savo sutuoktuvių pareiškimą. Užpildė ir paskutiniąją – pavardės grafą, tik nepamena, ką ten įrašė. Tai buvo nebesvarbu.
    Kitą dieną ji surado besiskiriantį Aleksandrą Avietę, o dar po savaitės pavardės grafoje nedvejodama įrašė: Avietytė Avietienė.
    – Atleisk, aš negaliu būti Vanagienė, – pranešė buvusiam sužadėtiniui.
    Su Aviete ji išgyveno lygiai metus, bet pavardę pasiliko visam gyvenimui, nors vėliau turėjo dar ne vieną vyrą. Tuo tarpu man reikėjo pasitenkinti Vanagaitės pavarde.

    Kai ji mirė, tiek laikraščiai, tiek radijas, tiek televizija, tiek autobusai pasruvo nuo verkšlenimų, kad tokios aktorės mūsų šalis niekada nebeturės.
    – Avietytė Avietienė buvo neįprastai talentinga asmenybė, todėl jos netektis mūsų tautai ypatingai skaudi.
    Nors ji pati pabrėžtinai vartodavo abi savo pavardes, visi kiti ją vadindavo tik Kornelija, net televizijoje, teatre, laikraščiuose. Tik mirusi ji staiga tapo Avietyte Avietienė, tarytum vardu vadinti velionę būtų nepadoru.
    Ką apie visa tai galvoju aš pati? Nors daug metų prabėgo, netektis man vis dar tebėra skaudi. Bus mūsų šalyje dar daug Kornelijų, talentingų aktorių ir gerų dainininkių, tačiau tokios mamos nebebus. O svarbiausia – niekada nebebus Avietytės Avietienės. Abejoju, ar kuris išdrįstų šitaip užgrobti pavardę. Turbūt ir aš pati niekada nedrįsčiau tapti Vanagaite Vanagiene, net jei tokia ypatinga proga nusišypsotų. Tai sugeba tik nepaprastu gebėjimu gyventi ir džiaugtis apdovanotos asmenybės.