1993 m.

1993 metų eilėraštis

Mirga dienos ir valandos - vėju, pūga, besilankstančiomis beržų šviesrudėmis šakelėmis, pilkais langų stiklais, namų sienų mūru, žvirblio ir balandžio nekantriu skrydžiu, besidraskančiu dėl pabertų trupinių, lengvais jų sparnų viražais, lėtu juodos žmogaus figūros brūkšniu baltame kiemo sniege, vaiko balso spigiu aidesiu, dangaus buka pilkuma ir properša debesy, iš kurios veržiasi spalvota banguojanti šviesa... Jau baigiasi vasaris.
Skeryčiojasi ir spygauja virš žmonių galvų keista nežinomybės dvasia, beviltiškumo klystkelis. Nevilties mintis sunki kaip švinas - iki kol ir kiek žemai dar ji lenks mus? Aklagatvių tūkstančiai ir kiekvieno pralauža - tai šuolis į pačią prarają. Visi tyli ir nejuda - gal kas nors, kaip nors padės ir patars? Bet pranašų nebėra, pranašai išniekinti...
Lengvo nuodingumo gana ilgas laikmetis pavergė, apakino ir mes jau keletą metų besiblaškydami tik vienas kitą sukruviname ir patys iš to girtų balsais kvatojamės...
Nesimato išeities. Nėra visiems išeities. Tik kai kam, kas eis, dirbs, sugebės daugiau paimti negu duoti. O gal tai ir yra mūsų tikroji dabartis ir mūsų viltis? Į tokią viltį, oi, kaip sunku mums įtikėti. Ką bedarys seniai ir nuskurėliai, ką bedarys likimo pasmerktieji? Argi juos gyvus, kaip japonų filme, ant savo nugarų turėsime nunešti į mirties slėnį?! O Dieve!..
Viltis. Svajonė. Žmogus. Humanizmas. Laimė. Gyvenimas ir išgyvenimas. Tie susišaudymai ir žudynės. Už keletą grašių parduotos sielos, jauni dar gyvenimai. Visai netoli, visai čia pat - brolvaikiai ir anūkai. O Dieve! Ir ne viena ar penkios, o tūkstančiai šeimų, visa Lietuva. O narkomanija ir girtuoklybė... Argi tai jau ir viskas, kuo apvainikuotas ir iš ko sumūrytas mūsų Vilties pamatas? Dieve, ar jau viskas? Darbo dešimtmečiams. Ir patiems su savimi: mitingai, barniai, pamokymai pjautis ir keršyti, gyvenimiški pamokymai - ištisas klaidynas, klystkelių raizgalynė. Popieriniai dučės ir tautos vadai, besmegenių nurodymai...
Och, ir ilgas išėjo šios dienos eilėraštis ir nėra jame poezijos, o tik prakaitas, dantų griežimas, nekaltų mirtys, kraujo spalva ir švininė, tamsi viltis...
Tu mano, Lietuva, tu nuostabi Tėvynė!