Kelionė

Vakaras, dangų jau spėjo nudažyti ryškiai raudona saulė. Apsižvalgau ar nieko nepalikau ir pasičiupęs juodą krepšį patraukiu koridoriaus link. Po to grįžtu atgal į savo kambarį ir šiek tiek paskreudžiu savo išprotėjusią katę. Visada sakydavau mamai, kad mūsų šeimoje nėra nieko normalaus, net katė ir ta brokuota. Dar syk nužvelgiu buvusios savo tvirtovės sienas bei pakampius ir išeinu. Koridoriuje atsisveikinu su mama, pasakau, kad nepažadu grįžti gyvas, o ši atšauna, kad aš pažadu. Nusijuokiu. Paspaudžiu ranką jaunesniam broliui ir paliepiu jam prižiūrėti viską. Pasigriebiu savo mantą ir išeinu. Išeinu taip lyg niekada nebegrįšiu. Nežinau, kodėl taip jaučiuosi, tiesiog taip jau viskas gavosi.

Lauke laukdamas tėvo, prisidegiau cigaretę ir ilgesingai imu spoksoti į savo buto langus, prie kurių stovėjo mama. Žiūrėjau ilgokai, tikėdamasis, kad man tai sukels kokią nors emociją, nuotaiką ar bet kokį kitą jausmą. Tačiau nieko, galvoje buvo tylu. Netrukus įsėdu į pilką automobilį užsidedu juodus akinius nuo saulės, pasigrožiu savimi veidrodyje ir pradedu įprastą kelionę. Tačiau ši bus kitokia.

Po kelių minučių kelio, mano akis užkliudo senas kompaktinis diskas. Tėvo, paskui mano, o dabar jau mūsų muzikos idealas. Greit mašiną užsipildo sena, tikro klasikinio roko muzika. Nejučia imu šypsotis. Nieko nėra šabloniškiau, kaip iškeliauti su visų gerai žinomu AC/DC gabalu.

Su kiekvienu nuvažiuotu kilometru už nugaros palieku dalelę savo minčių, nuoskaudų ar nuogąstavimų. Šiukšlės tegu pūva šiukšlyne. Nors tarp jų palieku daug artimų žmonių, tai nekeičia fakto, kad ten yra tikras šiukšlynas. Man reikia ištrūkti, reikia pabėgti ir niekada nebegrįžti, nes grįžęs pastipsiu kaip koks benamis šuo prie konteinerio į kurį niekas nekreipia dėmesio ir nesivargina patraukti lavono. Čia visi užsiėmę savęs garbinimu.

Važiuoju ramus, nes žinau kodėl tai darau, tikriausiai pirmą kartą gyvenime žinau ką darau. Taip nesijaučiau niekada. Nors buvau išmaudytas šaltame vandenyje savo paties mūzos, tai man nekelia skausmo. Gal būt tai tik laikina stadija. Gal skausmas ateis vėliau. Nežinau, žinau tik ką ketinu veikti ir galų gale maišatis nedavusi man ramybės visą gyvenimą nutilo. Problemos nedingo viskas vis dar jovalas. Tačiau pirmą kartą žinau ką noriu daryti ir nesvarbu kas nutiktu, aš žinau, kad tai galėsiu daryti. Tam nereikia pinigų. Tam reikia tik laiko sau, kurio niekada neturėdavau.

Pasiekiu kelionės tikslą. Įeinu į savo dulkėtą ir šiek tiek cigarečių dūmais prasmirdusį kambarį. Šiokia tokia netvarka priverčia nusišypsoti ir prisiminti koks gi esu. Aš niekad negaminsiu valgyti, nemėgsiu daržovių ir nesirūpinsiu savo sveikata. Neplausiu pavalgęs indų ir nekalbėsiu apie tai kas man neįdomu. Aš visada būsiu netobulas keistuolis mėgstanti save apsvaiginti ir plaktis savo paties problemų jovale. Galų gale tai pripažinus pasidaro dar lengviau...

Įsijungiu muzikos, tam, kad pratęsčiau viduje užsikūrusią trankios muzikos atmosferą. Def leppard tam puikiai tiko. Netikėtai akys užkliuvo už užrašų knygutės, kurią gavau gimtadienio proga. Čiumpu ją, cigarečių pakelį ir einu prie lango. Užsiropščiu ant palangės. Kojos kybo nežinia kur. Truputį baisoka, tačiau labai poetiška pagalvojau ir ėmiau skaityti...

Teksto ten nedaug. Vienas eilėraštis ir vienas dienoraščio įrašas. Užvertęs knygutę suvokiu, kad tai tikriausiai pati vertingiausia dovana kurią esu kada nors gavęs... Ji puikiai tiks užrašyti mintis.

Nors dabar visos mintys sukasi apie ją, žinau, kad tai laikui bėgant pasikeis, pradžioje viskas bus tamsu, po to šviesės. Tačiau, kad neužstrigčiau savo paties bereikšmiuose apmąstymuose, man reikia gyventi. Patirti gyvenimą, pamatyti pasauli. Tai labai svarbu, nenoriu pasiduoti kaip planavau iki šiolei. Todėl ir patraukiau į savęs ieškojimo bei gyvenimo patyrimo kelionę. Nors kol kas dar stoviu vietoje, žinau, kad greitai pajudėsiu. Bet prieš tai reikia išsikuopti savo paties mėšlą, kad netektų jo srėbti kitiems.