laiškas Camus

Gerbiamas filosofe, Albertai Camus,

nusprendžiau parašyti Jums laišką į niekur, į nebūtį, apie kurią rašėte, į kurią ruošiatės neskubėdamas ir kuri pati paskubėjo priglausti Jus jauną, gražų, veiklų.
Kad jai, nebūčiai, reikalingi jauni, gražūs, veiklūs, kūrybingi – įsitikinome mes, čia Žemėje likę, ne pirmą kartą. Tarp išvirkščiosios ir gerosios Jūsų aprašytųjų pusių praraja gilėja tiesiog proporcingai Jūsų išėjimo metams.
Aš manau, kaip ir kiekvienas iš mūsų, kad nesu visiška beprotė, bet kiekvienai iš pusių (Gerajai? Išvirkščiajai?) patogiau matyti mane beprote. O taip norisi mąstyt, matyt, styrot – tegul šiurkščiausiu stagaru, bet savitu ir savame siauručiame kely.
Iki šiol žmonių teisės ir tiesos ginamos tik iš tribūnų. Trumpas tiesos kelias – nuo pirmosios eilės ligi tribūnos, siaura tiesos erdvė vis siaurėja, nes pirmųjų eilės storėja, katastrofiškai trumpindamos tiesos kelią. Iš paskutiniujų eilių, kurios baigiasi kažkur prie pačios šalies pasienio, į tribūnas niekas nepraleidžia, o ir besiveržiančių – mažėja. Tribūnose išsakytos kalbos, kaip pripučiamos pagalvės nemąstančiųjų galvoms priglausi. Prigula palaimintas ant pagalvės, o pabunda ant grindinio. Skauda nemąstančią galvą, nei viena mintis nevarinėja kraujo užkimštomis kraujagyslėmis; neveiklumas fizinis skatina neveiklumą protinį, – ar tai ir yra geroji-išvirkščioji pusės visuomenės išspaustame padaže?
2.
Dar apie garbę. Garbė – teisuolių dorovė. Ar garbė ir šiandien lanko teisuolius, ar, apskritai, jos (garbės) galvelė susukta ir nežino kur ji vaikšto, pas ką užsisėdi? Ar jos aplankytas, jos mirksnio palaimintas pastebi, kad garbės nei kvapo? Čia buvo – čia nebėr’. O gal tik susapnavęs, sau sukurpęs garbę, aptempęs ja savo kūną, kaip batą ant kurpalio, nebe įstengia normaliai kvėpuoti, – pro į kūną įaugusį, nešlove virtusį rūbą, nebe įstengia suvokt save negarbingą?
O tas akimirksninis garbės apsilankymas leidžia jam pilt ant šalia esančių galvų pamazgas.
Pamazgomis apipilti neturi laiko apsivalyti; vieni jų nevalo, nes prie jų neprilipo, kiti gi nevalo, nes nebeturi jėgų paimti į rankas švarią pašluostę. Gyvename nešvarūs, todėl išsyk imame kurti skaidrumo ir švaros programą, kaip praskaidrinti gyvenimą tų, kurie ką tik gavo pamazgų dozę. Programa – tūkstančiui metų į priekį.
Ar gi Dievo išrinktieji, dvasingieji, veiklūs, kūrybingi gali tiek išgyvent? Tad jos Didenybė Garbė, pabuvojusi pas šaukiančius apsišaukėlius, pati išsineria iš kailio, pašiurpsta, susinaikina, nelieka jos pavargėliams. Vargas jų garbė ir pagalvė. Ir rašau Jums, garbingas filosofe, mano knygų gyventojau, kad padėtumėte man apsaugoti savo asmenį nuo beasmenių būtybių, kurie nukabins mane nuo gyvenimo medžio, kaip tą paskutinį rudens lapą nukabina vėjas.
Ar vėjas visada teisus?