Hagos miesto dilgėlės

Porą metų teko gyventi Hagoje. Ten susidaro įspūdis, jog dilgėlė- Hagos miesto pasididžiavimas. Ją galėjai surasti nesunkiai miesto parkuose, miškų-parkų paūnksmėse, privačiuose sodeliuose, priešais Taikos rūmus. Bet pasakojimo pradžia ne dilgėlyne.
    Jau kuris laikas auginu savo dvasią t. y. taurinu ją. Nesupraskite klaidingai. Niekas neliepė tuo užsiimti. Tiesiog jogos pamokos paliko savo pėdsakus mano gyvenime, ir gimė manyje noras būti tyrai. Ilgus mėnesius sekėsi puikiai iki tos nelemtingos dienos, kada mano draugas stipriai mane užsiutino. Nepasitaręs su manimi paėmė nemažą kreditą. Apmaudingai daužėsi paširdžiuose.

-Ko jaudintis? Viso labo tai tik keliolika tūkstantukų, - gynėsi Martinas.

Nespėjau susivokti kaip pasiutimo banga iššoko iš manęs ir tornados siaubu užklykiau ant švelnaus, romaus Martino. Rodės tuoj tuoj nuo sienų ims byrėti tinkas. Draugas sustingo it gyvatės įkąstas. O aš negalėjau sustoti. Pykčio žodžiai liejosi vienas paskui kitą kuo bjauriasni.

-Aš tavęs neatpažįstu- išpūtęs akis iš išgąsčio prisipažino draugas.

Sustingau lig mumija. Rankos drebėjo, kojos vos laikė. Rodos imsiu ir susmegsiu skradžiai žemę. Atsipeikėjusi nuo pykčio priepolio, įšliaužę į mane nepasitenkinimas savimi, gėda prieš Martiną. Juk galėjau ir ramiai išsakyti savo argumentus.
Kojos pačios išnešė mane į sodą. Vidurvasario žaluma ir gamtos idilė dar daugiau išrįškino mano vidinį nepasitenkinimą. Nusprendžiau išrauti su šaknimis iš savęs tokius isterijos apsireiškimus visiems laikams.
    Sodo pašiūrėje radau pirštines. Užsimoviau ir puoliau ravėti dilgėlių. Jų čia kaip didžiulis ežeras siūbavo  man virš juosmens. Visas sodas- šeši medžiai ir dilgėlės kur tik bežvelgtum.
Numečiau pirštines ir ėmiau plikomis rankomis rauti dilgėles. Mintyse kartojau mantrą: “aš rami ir man viskas gerai. Sielos ramybė manyje”. Su kiekvienu prisilietimu baisingai skaudėjo delnus, pirštai tuoj pat ištino, o aš vis roviau ir roviau dilgėles kol sutemos užgulė olandišką dangų.
Pirštus ir delnus degino skausmas taip stipriai tarsi ant laužo jie degtų. Sutino visi pirštiai. Su vos matoma šypsena Martinui prisipažinau:
-Labai skauda, bet dvasioje tokia pšašmatni ramybė. Į nieką kitą nekeisčiau.


Po šio dilgėlių tramdymo negalėjau naudoti plaštakų. Tiksliau sutramdydama dilgėles nuraminau savo įssisiautėjusį protą.
    Dar ilgą laiką nesugraibiau raktų, kad galėčiau atsirakinti namų duris. Nesulaikiau stiklinės  saujoje. Martinas kiek galėjo tiek rūpinosi manimi. O aš vis šypsojausi Monos Lizos šypsniu.
  Sode tarp medžių įsiviešpatavo švelni žaluma: dobiliukai, takažolė, pienės…