Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Mano kumštis stipriai trinktelėjo į mergiūkštės viršugalvį. Nejutau skausmo, tik suvokiau jį – taip užsimojus tikrai turėjo skaudėti, žinojau. Išpūtusi pykčiu degančias akis laukiau, kada tas skaudulys nuvilnys per priešininkės veidą, o tada galėsiu išrėkti: „Va taip! Nes ji nemirė! “ Niekas tenedrįsta blevyzgoti, kad mano mama mirė – žinojau, kad ji gyvens amžinai. Tačiau skausmas mergystos veidelyje nepasirodė. Mirė ji pati. Tiesiog susmuko man prie kojų ir nebepajudėjo. Tai suerzino iki pasiutimo – juk nespėjau išrėkti savo pykčio, nespėjau atsikeršyti. Taip ir palikau ją gulėti ant asfalto prie įėjimo į pirmokėlių koridorių.
    Pirmiausia mane vedė geležiniai mokytojos pirštai, po to ant peties nusileido akmens kietumo rektorės plaštaka, cypiančios durys, koridorius, laiptai, vėl durys, kol galiausiai susmegau į minkštą fotelį. Gerai pamenu tą raudoną pliušą – priplojus delną audinio šeriukai pakrypdavo, nubaldavo, o pabraukus kita kryptimi vėl parausdavo iki prisirpusios vyšnios vaiskumo. Pirštų galiukais bežaidžiant su švelniu audiniu pyktis virto į pasitenkinimą. Klausiau nesibaigiančios pokalbių simfonijos, tačiau tai buvo svetima, man nesuprantama kalba, neįdomi, o gal tik nerūpima. Teatras ilgai nesibaigė: šnekos, šnibždesiai, telefono birbimas, durų pokšėjimas. „Taip, tikrai mirė“, – kartojo balsas. Mintyse tebemačiau ant asfalto nukniubusią mergiotę ir krūtinę vis sugniauždavo apmaudas, kad nieko jai nepasakiau. Nagu išpiešiau pliuše veidą, tada jį piršto galu subadžiau, subraukiau ir nutryniau: „Ta šlikštynė numirė. “ Galiausiai susiriečiau, įrėmiau galvą į atlošą ir užsimerkiau. Teatras baigėsi.

    Dėdė dirbo ūkvedžiu dideliame name, kurio pirmame aukšte pats turėjo nediduką butẽlį. Su savimi jis visada nešiodavosi darbo kvapą: dažų, įrankių, pašto dėžučių, langų valiklio, šiukšlių. Tą dieną jis kvepėjo šviežia žole, pirmąja pavasario žole. Kai parėjome, priešais namą driekėsi nuo žoliapjovės sugulusios tamsios dryžės. Vėjas žarstė suvytusius nupjautų smilgų šapelius. Stipriau papūtus gūsiai per langą man serviravo vis naujas kvapo porcijas – rūgštų mirusios žolės tvaiką. Ar tikrai toks ir yra mirties kvapas? Uodžiau ir spoksojau į tolumoje su horizontu susiliejančią gatvės juostą. Laukiau ja ateinant manęs pasiimti. Paprastai niekada nelaukdavau grįžtant mamos. Ji pareidavo pati, kartais vėlai, kartais nepareidavo, kartais neišeidavo. Rytais prisiglausdavau ir gulėdavau įsisiurbusi į mamos nugarą. Ji būdavo minkšta ir šilta, o nuo odos sklido pieno kvapas. Būdavo, ji ilgai nesikeldavo. Pati žinodavau, kada privalau išeiti, kad spėčiau į mokyklą. Kartą pavėlavau į pamoką, todėl mamą barė, nuo tada daugiau niekada nebevėluodavau – kad tik niekas mamai nepriekaištautų. Nuo darželio laikų nešiojau užsisegusi ant riešo jos laikrodį – mama pati seniai juo nebesinaudodavo, jos valandos sukdavosi kažkaip kitaip, pagal ją, ne pagal įprastus laikrodžius. Kartais laikas visai nejudėdavo, kartais telefonas pranešdavo, kada jai keltis, o kartais prižadindavo durų skambutis. Nesistebėdavau, buvau pratusi prie visko – taip buvo amžinybę, taip buvo visą gyvenimą, taip buvo dar prieš man atsirandant, turbūt. Išmokau nieko nelaukti ir nieko nesitikėti. Tačiau tą vakarą, sėdėdama pas dėdę, laukiau. Tik mama gatvės vingyje taip ir nepasirodė. Prisiminiau, kad ryte palikau ją lovoje. Ji buvo tokia sušalusi. Prisiglaudusi šildžiau ir tryniau jos petį, po to apklosčiau ir paklausiau, ar gerai. Ji neatsakė. Dar kartą rūpestingai apkamšiau ir vėl paklausiau, bet ji nepajudėjo.
    Dabar žinojau, kad būtinai reikia grįžti – gal jai vis dar šalta. Tačiau dėdė neleido. Tą vakarą supratau, kad jo visai nemyliu. Jis net plaukų surišti man nemokėjo. Mama miegodama iškeldavo rankas ir supindavo, skubotai, bet gražiai. Jos pirštai būdavo šilti, kaip ir visas kūnas. Bet ne dabar. Dabar ji jau antrą dieną nesikėlė, gal sirgo ir nebeturėjo jėgų manęs šildyti. Kūnas nebekvepėjo pienu, tik žole, šviežiai nupjauta drėgna žole.
    Vakarop dėdė išėjo toliau pjauti vejos palei namą.
    – Darbus vis tiek turiu padaryti, – burbtelėjo, lyg atsiprašydamas.
    Pro langą dar labiau pakvipo žole, kuteno ne tik šnerves, bet ir gomurį, ryklę. Įsivaizdavau, kaip tai niekšingai mergiūkštei per gerklę lyg aštrus kvapas šliaužia mirtis. Aš norėjau, kad ji numirtų, tuokart norėjau.
    Pradėjus temti dėdė vėl įtrepsėjo į namus. Išgirdau televizorių. Ir mamą. Mano mama visada gyveno televizoriuje. Vos ne kasdien spoksodavau į ją prilipusi prie ekrano. Taip ji ir liko televizoriuje, daugiau iš ten nebeištrūko. Tik tą vakarą žiūrovai dar nežinojo.

2013-05-30 14:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-01 00:30
Šlykštynė,
gulėdavau įsisiurbusi į mamos nugarą -kažkaip neįsivaizduoju. Dantimis?
Mama miegodama iškeldavo rankas ir supindavo, skubotai, bet gražiai -? Ar įmanoma ?
Kažkaip pripainiota-ji motinos laukia grįžtant ,nors žino ,kad guli lovoje?
Tai tas dėdė jos nešarvojo?

Vos ne kasdien matydavau į ją spoksodama į ekraną. ???
O kas tie žiūrovai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-31 19:32
Antartėmis
Gerai surašytas vaizdelis, aš ir už kad ir tebūtų trumpa istorija, o ne temptum į romaną vėl.
Kodėl? nes man labai patiko taip kaip yra.
aišku kai kur kiek sutirštinta, (čia jau kalbu ne subjektyviai, nes mane už tai irgi nuolat skalpuoja, bet man patinka tas sutirštintas stilius).
Mintis aiški, veda kryptingai į išrišimą. Ir galiausiai pasitvirtina ta nuojauta kuri užsimezgė pačioje pradžioje
beje, pradžia labai efektinga, šiurkšti ir atkreipainti dėmesį, toks pirma smūgis į veidą, o po to jau ir negali nusisukti neperskaitęs iki galo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-31 15:18
Gija_
Obelie, susimildama, duok tu Aurimui veikėjų, su kuriais pasitūsint būtų galima. :D

"Pirmiausia mane vedė geležiniai mokytojos pirštai, po to ant peties nusileido akmens kietumo rektorės (...)" - vargu bau, ar neteršia tie užaštrinti epitetai, atrodo perspausti, trinčiau.

"nuo odos sklido pieno kvapas" - kažkaip šabloniška man čia. kaip mama, taip pienu kvepia.

Norėjau rašyt, ką Marquise - man irgi kaip visiškai savarankiškas kūrinys, ne ilgo kūrinio ištrauka - baisoka  dar tempti, kad neplyštų. Žiūrėsim, kaip čia toliau. :)

Šiaip geras tekstas. Skaičiau su malonumu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-31 09:40
Aurimaz
Labai lietuviškai parašyta. Ta prasme - pateikta ištrauka ir joje viskas gerokai suvelta, kol atkapstai, kas ir kaip... Ir kai atkapstai, suvoki, kad idėja siaubingai paprasta.
Lietuviška...
Vienok, kartais tai labai erzina. Vis tie patys problematiniai veikėjai problematinėje situacijoje be prošvaisčių. Taip ir norisi kuolą įkalti už sustabarėjimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-31 07:38
Marquise
Hohoho - nu tu surezgei čia. Slepi mintį? Labai gerai paslėpei. Taip, kad pačios komentaro nė nebūtų kilusi idėja kažko ieškoti. 

"Kūnas nebekvepėjo pienu, tik žole, šviežiai nupjauta drėgna žole. " -> šitą išmesčiau, nes per daug brukama mintis.

O šiaip man šis tekstas labiau patinka kaip savarankiškas. Tik va reiktų kažkaip įmesti užuominą apie tavo suktybę, kad pabaigoje atsiskleistų. Būtų geras atradimas skaitytojui.

Nėra tobula. Bet man kažkaip labai patiko, tai tegu bus V šįkart, nes aš tau likau skolinga už bažnyčią ir kilimais klojamus garsus
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-31 06:22
Dvasytė
Tiesa sakant maniau...Ypač nebaigtą kūrinį...Nes kam tada talpinti jį ten, kur rašomi komentarai, jei jų nelaukti ir nenorėti?...O jei laukti ir norėti, tai tada kam? Kokiu tikslu, jei jie visiškai nieko nekeičia, tai yra - yra kaip ir visiškai nenaudingi, nereikalingi?...
Jus tik naudojatės galimybe publikuoti tekstą, pakęsdama ir komentarų galimybę, bet jei pastarosios nebūtų, jūs daug mieliau rinktumėtės tokią vietą nei tą, kur ji yra?...Tada suprantama, visiškai suprantama:)) Nors apie palankius ir nepalankius komentarus vis tiek nesupratau...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-30 23:28
Laukinė Obelis
Į gerą? Kūriniui arba man? Ar Jūs irgi viena iš tų, kurie mano, kad teigiami arba neigiami komentarai keičia kūrinį?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-30 22:27
Dvasytė
Kūriniui ir jums. Bet vienaip ar kitaip - aš čia jau per ilgai, taip kad...;D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-30 22:25
Dvasytė
Tiesiog visiškai nepastebėjau pavadinimo, kad ir kaip bebūtų keista...o gal pamiršau?:) Arba jis man neužsifiksavo...Bet gal tai tik į gerą?...:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-30 20:20
Laukinė Obelis
Ar aš nesupykau? Bu bu bu!
Manau, gal ir mano komentaras būtų, kaip Jūsų pirmasis, jei tai būtų savarankiškas, užbaigtas tekstas. Bet čia yra tik pradžios pradžia ir dar netgi neištobulinta. Tegul mane koneveikia tie, kurie nori, kad į svetainę dėtume tik išblizgintus tekstus, nes aš kartais noriu pažaisti, pasitikrinti, kaip kiti supras mano idėją. Kol kas nesupratot ir tai labai gerai, nes aš bandau apgauti. Cha cha.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-30 20:10
Dvasytė
Tikuosi nesupykot?...Kažkaip to pavadinimo aš ir nepastebėjau,...o tas sukrėtimas, supurtymas tai geraja prasme, kad jūs atskleistumėte tai, ką turit:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-30 15:12
Dvasytė
Kol rašiau paskutinį, parašėt jūs...:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-30 15:11
Dvasytė
O šita autorė...arba ji yra tik romanų rašytoja, gerąja to žodžio prasme, arba...nesugeba savo puikioms techninėms galimybės išpešti joms tinkamesnio maisto ir pakiša...taip sau maistelį...Ją reikėtų supurtyti, kad pajustų gyvenimo tragizmą...nebūtinai pati asmeniškai, bet atsidurdama šalia jo ir taip, kad tai... - atvertų ją kaip autorę. To ir linkiu:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-30 15:11
Laukinė Obelis
Ačiū už nuomonę. Gal ji ir teisinga, nebent pasiteisinčiau tuo, kad čia ištrauka, labai maža ištrauka iš didelės apimties teksto (ką ir pavadinimas nurodo).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-30 15:09
Dvasytė
Be abiejo nelygintinas su dviem mano prieš tai skaitytais, bet...ta autorė, kurią skaičiau paskutinę prieš šitą, labai lengvai galėtų ją prisivyti ir net aplenkti, o gal...jau ir yra prisivijusi, tik dar neįvaldžiusi užrašymo meno...:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-30 15:07
Dvasytė
Kažkoks netikras kūrinys...parašytas lyg ir neblogai, bet toks...lyg sukurtas...ir tas sukūrimas jaučiasi...jei jau toks neilgas, tai turėtų būti juvelyrinis, ir mergaitės skausmas taip pat tobulas  - juvelyrinis, tačiau dabar jis yra toks...toks, koks didesniam kūriniui gal ir tiktų, pasislėptų tarp detalių, kurių, savaime suprantama) būtų daugiau, šalutinių veikėjų ir linijų, ir net ne pasislėptų, o gal net harmoningai susilietų su visu tuo, o dabar...per didelė kažkokia tai atkirta...tarp to kitos mergaitės užmušimo ir viso likusiojo teksto...Tas jos užmušimas ir atrodo labiausiai netikras, bent jau man,...gal nepavyko iki galo įsijausti į tai patyrusio vaiko pasaulį, o gal tiesiog kur kitur reikalo esmė, bet...yra taip kaip yra...gal net gerai yra:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą