Nuomoju butą pusrūsyje. Šiame cokoliniame lizde yra židinys. Jame degant liepsnai, drėgnos kreminės sienos pasidabina šešėlių ir šviesos valsu. Visgi židinys, yra ir mano nuodėmių šulinys. Esu ėdrūnas. Kitais žodžiais - esu dėl savo bejėgiškumo nepatenkintas inkštiras . Savo nusidėjimus slepiu nuo draugės, nes jai užkroviau naštą mane prižiūrėti. Skaičiau, jog nupeipę medžiotojai taip daro. Ant jos pykstu, kai kažkas nepasiseka mano „mažinimo programose“, o jai nematant, kemšu į save tą purvą - cukrų. Mano gėda ištirpsta dūmu. Popierinius maišelius ir pirkimo čekius sulaižo ugnies liežuviai.
Skaičiau jūsų pirmą tekstą, susiskaitė kaip medumi pateptas. O čia ne. Skirtumas? Čia lyg ir kūriama istorija, veikėjai, aplinka, etc., o ten - nea, ten sukurta tik nuotaika, kuri pagauna ir nusineša. O čia išėjo nei šis (proza) nei tas (poetinė proza).
Po antrojo grįžau prie pirmojo. Na ir nėra tos magijos čia. Manau tai tik įrodymas, kokia trapi ta linija, ant kurios mėginate balansuoti. Bet tikiuosi, kad dar pabandysite - pasirodo kartais rezultatas būna žavingas.
Žiūriu ir galvoju, ar tikrai norėta pasakyti tik tiek, kiek pasakyta: gal yra užslėpta mintis, gal cukrus kažką simbolizuoja? Skaitau dar. Na nerandu jokių nuorodų. Taip, galiu sugalvoti bent kelis interpretavimo variantus, bet juk skaitau tam, kad man mintį pakištų tekstas, o ne pati ją sulipdyčiau. Taigi lieku šiek tiek pasimetus ir tegaliu pripažinti, kad greičiausiai tekstas turėtų būti suprantamas tiesiogiai. T.y. 10 sakinių apie herojų ir vienas apie kažkokius medžiotojus (gal nupiepusius turėjo būt?), su kuriais ryšio neįžvelgiu.
Istorijos nerandu, emocijų nesukėlė, filosofijos neįžvelgiu. Todėl galiu vertinti tik I