Stoviu tamsiame ir vėsiame koridoriuje priešais gerai pažįstamas bordo spalvos bukmedžio duris, nervingai spausdamas skambutį. Šimtus kartų girdėtas garsas sučiepsi tarytum mažas paukščiukas. Dar kartą ir dar... Pasigirsta sunkūs žingsnisi, trakšteli besisukantis raktas spynoje. Gerklėje jaučiu kažką užstrigus, tarytum žuvies kaulą. Tarpduryje mane pasitinka susivėlusi šviesių plaukų kupeta ir užmiegotos akys. Nepajuntu, kaip iš palengvėjimo išsprūsta gilus atodūsis.
- Sveikas, - draugiškai sumurma ir plačiai nusižiovauja.
- Labas, - atsakau. – Atėjau daiktų.
- Užeik, užeik, - mosteli man ranka ir plačiau atveria duris.
Įžengiu į siaurą koridoriuką, kurio sienos nukabinėtos žieminiais paltais ir striukėmis, ne kartą regėtais. Šalimais, iš virtuvės sklinda kavos ir cinamono kvapai. Godžiai patraukiu orą.
- Pažadinau?
- Oi ne, ne, - timpteli ji savo pižamos kelnes aukščiau ir pasuka virtuvėn. - Aš jau budinaus, užsiplikiau kavą. Gal ir tu gersi?
- Dėkui, bet ne, - nusišypsau. Smagu, kad bent šis tas nepasikeitė. – Ar ji?...
- Išėjusi, - atsako man ir godžiai patraukia gurkšnį kvapnio kavos. – Nesakė, kada grįš. Bet savo kambario neužrakino, taigi gali eiti laisvai.
- Aišku, dėkui, - lakoniškai atsakau ir tik dabar sugebu pakreipti akis į tas baltas medines duris, kurias dar taip neseniai atverdavau kiekvieną ryt.
Darsyk įtraukiu kava dvelkiantį orą krūtinėn ir padedu ranką and senoviškos geležinės rankenos. Spyna brakšteli, sugirgžda vyriai. Nuo palangės šlumšteli margas šešėlis ir atskuodžia prie mano kojų. Ilgesingai sukniaukus, ima glaustytis prie mano kojų ir palaimingai murkti. Pritupiu ir šypsodamasis paglostau Murklę, pakasau jai pasmakrę, nuo ko ji patenkinta prisimerkia, o murkimas tampa toks garsus, jog primena kaimo keliuku tolumoje pūškuojantį seną traktoriuką. Pamenu, kaip Murklę pasiėmėme iš globos namų. Tą šaltą vasario vakarą laukėme autobuso, o katytė gailiai kniaukė krepšyje, baimingai šaudydama akimis į visas puses, nesuprasdama, kas čia per žmonės ir kur ją veža. Parsiradę į butą, išleidome ją, o ši baimingai nuskuodė po lova ir daugiau tądien nepasirodė. Tik jos žalios akys kartkartėmis blykstelėdavo palovyje. Tuo tarpu sekančią naktį, mums jau atsigulus miegui, majutau kažką sunkaus liuktelint sau ant krūtinės. Katė tuomet susisuko į kamuoliuką ir patenkinta ramiausiai sau užsnūdo...
Murklė ne viena sužadina prisiminimus. Kambario prieblandoje tvyro šleikščiai saldus kvepalų kvapas. Atpažįstu jį – išrinkau pats. Tiesa, iš trečio karto. Pirmasis buteliukas kvepalų buvo „pernelyg lengvo“ aromato. Man jis priminė gaivaus pavasario vėjo nešiojamus vyšnių žiedlapius. Antrasis buvo „per aštrus“, nors man rodės, jog būtent taip kvepia aistringa naktis. Ir tik tas saldus, cukraus vatą menantis ir diabetą varantis kvapas tiko. Mane sujaudina ir senutis, kiek išsiderinęs pianinas, kuriuo svajojau pagroti „Mėnesienos sonatą“, nors, deja, temokėjau tik „Du gaidelius“. Ant jo išrikiuotos nuotraukos. Iš vienos į mane žvelgia skvarbios pagyvenusios, ligotos moters akys. Tai – mama. Mama, kurią pažinoti man neteko garbės. Galvoju, jeigu jai būtų tekę daugiau laiko... gal šiandieną nebūčiau čia? Šalia moteriškės sėdi dvi mergytės, aprengtos identiškomis raudonai baltomis suknutėmis. Gretimame rėmelyje tos mergytės plačiai šypsos, jau paauglės. Viena – auksinių rugių spalvos plaukais, kita – varno juodumo... Abiejų akys spindi gerumu ir laime. Dabar jau nebeaišku, kiek to geumo iš tiesų buvo ir kiek jo buvo tik suvaidinta.
Papurtau galvą ir prabundu iš slogaus prisiminimų sapno. Prieinu prie nedidelės spintelės šalia rašomojo stalo. Atvėrus ją, veidan sugrįžta šypsena. Mano knygos. Kaip galėjau jus palikti?.. Tądien išėjau skubėdamas ir daug negalvodamas... Nuraminu save – aš čia, aš sugrįžau. Pradedu krauti jas į atsineštą medžiaginį krepšį. Katė prigludusi prie mano sulenktų kojų tyliai stebi šį procesą, kraipydama galvą ir sekdama kiekvieną judesį. Knygoms dailiai sugulus krepšio vidun, atitraukiu viršutinį stalo stalčių. Jis beveik tuščias, mėtosi tik kelios rašalo kapsulės, pora centų ir medinis rėmelis nuotraukai. Kitados jis taip pat buvo laimingų dienų prisiminimas. Švelniai, tarytum jis būtų pagamintas iš trapaus porceliano, o ne iš paprasčiausios medienos, paimu ir uždedu ant knygų. Pakylu ir žengiu durų link. Murklė lydi mane iki slenksčio ir, pamačiusi, kad jau uždarau duris, gailiai miaukteli, tarytum maldaudama, jog nepalikčiau. Gailiai šypteliu ir baltos durys paskutinį kartą man užsiveria.
Iš virtuvės išlenda pižama pasidabinusi, suveltais auksiniais plaukais, dideliu kavos puodeliu rankose nešina žmogysta.
- Jau eisi? – klausia.
- Mhm, - trumpai atsakau ir pasuku prie lauko durų. – Sėkmės.
- Tau taip pat, - pasigirsta mandagus atsakymas.
Tačiau, besiekiant rankenos, ji, tarsi vaiduokliškos rankos palytėta, pati linksta žemyn. Ir tikrai, priešais išnyra praeities šmėkla. Į mane iš po nakties juodumo kirpčiukų išplėstos žvelgia dvi pilkos akys, akys, kurių gyvai nemačiau jau kurį laiką. Akys, kurių niekad nesitikėjau dar pamatyti. Akys, kurių nenorėjau išvysti. Ir vėl pajuntu, kaip gerklėje kažkas užstringa. Tik šįkart nemalonų jausmą palydi ir dieglys krūtinėje.
- La... labas, - išlemenu, pamiršęs kitados sau duotą priesaiką būti šaltam panašioje situacijoje.
- Sveikas – atsako, vis dar su nuostaba žiūrėdama į mane, o tas žvilgsnis tarytum peilis duria man į paširdžius.
Giliai įkvėpiu. Susitvardau. Nebėra ką prarasti, prisimeni? Baltos durys juk užsidarė.
- Atėjau savo knygų. Jau išeinu.
- Aišku. Viso.
- Viso.
Tuo pokalbis ir pasibaigia. Greitai ir neskausmingai. Peržengiu slenkstį ir uždarau bordo spalvos bukmedžio duris. Vėl girdžiu, kaip sutraška rakinama spyna. Staiga tiek ašaka gerklėje, tiek dieglys krūtinėje pradingsta, tarytum jų niekada nė nebūtų buvę. Dar vienas palengvėjimo atodūsis, po kurio aplanko nušvitimas. Vienos durys užsidaro, kitos - atsidaro. Tai ir yra gyvenimas. Iš tamsaus ir šalto koridoriaus žengiu į vasariškos saulės nutviekstą miesto gatvę.