Gėlių mergaitė

Gėlių mergaitė suspėdavo aplankyti visas gėles. Ją buvo galima sutikti tarp muilinės gubojos debesėlių pajūrio kopose, prie šalia kelio geltonuojančių šalpusnių, aitriųjų šilokų, matyti genančią bites ir laumžirgius į šilkažiedžių gaisrenų pievas. Ji suskaičiuodavo visas ištįsusias tarsi voratinkliai takažolių gijas, pagarbiai pritūpdavo prie išdidžiosios gegužraibės. Gėlių mergaitė pažinojo visus pievų, paupių ir laukų gyventojus, gebėjo išgirsti paslaptingus garsus, atmintyje saugojo nuolat besikeičiančius spalvų derinius ir kvapus, ypač - kvapus.

Kartą gulėdama pievoje ir žvelgdama į saulę pro linguojantį žolynų ažūrą, mergaitė po mente pajuto kietą grumstą. Atsisėdo, atsigręžė ir paėmė jį. Tai buvo kaštonas. Glotnus, ką tik išsiritęs iš dygliuoto kevalo, jis kvepėjo lietumi ir pavėsiu, primenančiu mįslingų sapnų nuotrupas, kažkokį viltingą nerimą, nuojautą apie artėjantį gyvenimo pokytį. Paprastas kaštonas. Bet taip jaukiai užpildantis delno duobutę, lyg ten ir būtų buvusi jo vieta.
Gėlių mergaitei patiko turėti kaštoną, liesti jį, stebėti. Mėgindavo įminti linijų piešinio reikšmes, priglaudusi ausį stengdavosi išgirsti bent vieną būsimo daigelio krepštelėjimą. Nesiskyrė su juo, nuolat nešiojosi drauge.

Ilgainiui mergaitei nebereikėjo rūpintis kaštono nepamesti, jis kuo puikiausiai laikėsi net ir atgniaužtame delne. Nuo to laiko pasikeitė mergaitės pojūčiai: akimis ji sugebėjo išskirti daugybę naujų atspalvių, užuodė pačius subtiliausius aromatų niuansus, jos klausa sugaudavo mažyčio pumpuro plyšimo garsą... O netikėčiausia buvo tai, kad panorėjusi galėjo pakilti į giedančio vyturio aukštį ir vienu žvilgsniu aprėpti visus žydinčius tolius.
Taip giliai viską jausti buvo nuostabu. Mergaitė džiūgavo, ji bėgo, sukosi, mojo rankomis, širdelėje jausdama dėkingumą, kad turi stebuklingą kaštoną.

Kaštonas sunkėjo, delnas dažnai saldžiai nutirpdavo, visa ranka kartais tapdavo vangi, nesava. Bet delne atsirado švytintis apskritimas, kaštonas tarsi spinduliavo, šiluma apgaubdamas Gėlių mergaitę. Ji suprato, kad abu tapo neatsiejami. Kaip ir anksčiau lankė gėles, nuo žiedo prie žiedo lydėjo bites, kaštoną švelniai glausdama prie krūtinės arba delną su šviesuliu laikydama aukštai virš galvos. Aplink save nuolat jausdama kiekvieno lapelio virptelėjimą, nuspėdama pirmo lietaus lašo kritimo vietą, susekdama, kada nakčiai užsimerkdavo žiedynai.

Kaštonui peraugus plaštaką, daug vaikščioti nebesinorėjo. Dabar mergaitei labiausiai rūpėjo jos delno įnamis. Ji leido šaknims kabintis į derlingą pievos žemę, gėrėjosi matydama, kaip tiesiasi pirmas daigo lapas. Iki šiol nieko panašaus nepatyrusi, mergaitė jautėsi tarsi hipnotizuojama tos plūstančios šilumos, jaukumo, neapsakomai malonios bejėgystės, apėmusios kaštonui augant. Kaštonas stiebėsi, tįso neįtikėtinai greitai, mergaitė netrukus atsidūrė saugiame jo pavėsy. Ji išgyveno palaimą. Šitiek gėrio, šitiek grožio - nebegalėdama sutalpinti savyje visų šių stiprių emocijų, ji pravirko. Atsimerkusi pamatė pirmąjį kaštono žiedą. Nuo jo sklido šviesa ir gaivus amžinybės kvapas. Šviesa plėtėsi, stiprėjo, ir pagaliau nebesimatė nei kaštono, nei žiedo. GRAŽU. Tai buvo paskutinė mergaitės mintis.