Mintės paslaptis

Saulei ryškiai apšvietus namų langus, iš tamsaus prieangio į erdvų kiemą išslinko sesutės Meilė ir Mintė. Atsisėdo jos ant jau įšilusio akmens, pasitrynė akeles ir ėmė laukti neįprastų šios žemės įvykių. Mintė pasogrožėjo savo nenauja morkine suknele, Meilė dar patampė savo žydrosios suknelės kampus, ir greitai abi prisijungė prie alsuojančio gyvybe pasaulio grožio. Jos džiaugėsi dienos pradžia: dobiliukų žiedais, šlamančiais katiliukais, bijūnų lapija, kuri stiebiasi pastogės link, o pro tvoros plyšį  iš užtverto daržo nušuoliavo kiškis piškis.,, Ko jis ten buvo? Ko jis ieškojo toje neįžengiamoje bulvių ir daržovių oranžerijoje? ” – svarstė mergaitės.,, Gal jį kopūstai ar morkos priviliojo? ” – tęsė svarstymus Mintė.  Tačiau mergaitės greit pamiršo kiškio vizitą ir jau stebėjo, kaip didžiųjų uosių viršūnėse varnos nutūpė, kaip virš senosios šulinio svirties iškellto stiebo gandrai praskrido, kaip galukiemyje  ties krūmynais vaikštinėja avelės, žolę kramsnoja ir džiaugiasi žaliojo pasaulio gardumynais.
Kiškis dingo pamiškės žolėse, varnos patraukė ant kaimyno namo stogo, gandrai sparnais kaip burtų lazdomis pamojavo, ir vėl liko atviros erdvės akims. Mintė staiga atsistojo nuo akmens, nei į daržus, nei į dangų ji nebesidairė, įsistebeilijo į rožines darželio saulutes, į mėlynąsias našlaitėles ir į didįjį bijūnų krūmą…
- Žiūrėk, žiūrėk, žaltys į trobą veržias! – sušuko ji sesutei ir įbedė akis į geltonąją žalčio karūną, liudijančią karališkąją prigimtį.
Meilė nedrąsiai žvilgterėjo, šoktelėjo nuo akmens, atsisuko ir mįslingai paklausė:
- Turbūt tiesa, kad žmonės juos senovėje gerbė ir,, palociais“ dalinosi? Na, visais namų turtais. – dar paaiškino Meilė.
- Turbūt tiesa. Argi kitaip jis būtų toks drąsus?... – tęsė Mintė.
Štai ką tik karūnuotasis prie slenksčio susirangė, tarsi užimdamas jam skirtą akmeninės pilies sostą. Mintei neramu, juk niekada ji nematė prie namų žalčių.,, Kas bus, jei į prieangį dar įsiropš? Ir ką daryti? Kaip šitą svečią išprašyti?  Juk niekas dabar nebegyvena su žalčiais. Taip buvo tik senais senais laikais... “ Nužvelgusi žaltį akimis, ji tepasakė:,, tegul pailsi... “ Pati nusprendė nusipinti vainiką iš šičia augančių margų gėlių... Juk būtų taip gražu! Karūna – ne tik kilmingų žalčių  puošmena... Tik iš kurių gėlių? Iš dobilėlių? Iš rozetų? Ar iš nasturtų taip ryškių? Staiga kažkas akyse sušmėžavo...  Mintė pasilenkė arčiau gėlyno, o ten – krūva žaltyčių. Ir dar tokių mažų... Mergaitėms buvo neramu, bet ir labai smalsu. Jos žvilgterėjo į priengio duris, ten vis tebekiurksojo karališkas žaltys... Svečiai svečiais, bet ar gali būti jie draugais? O kaip juos išprašyti? Ką jiems pasakyti?,, Štiš štiš... “ – Mintė kalbėjo tylomis...,, Jis yra dabar ne tik svetys, jis – vienvaldys. Įsitaisė ir nė krust. Špukš špukš, kraustykitės į savo guolį su visa šeimyna... Nejaugi esate varguoliai? O gal nežinote kelio į žaltyną? Čia mano gėlės, ne žaltynas! Žalty didysis, pasiimk vaikus ir kraustykis į savus namus. Aš laiminu jūsų norus gan kilnius, bet man be jūsų gyvenimas ramesnis bus. Špikš špikš špikš, keliauk, svety, tu rūmus gal kitus turi?.. “- tylomis kartojo ji. -,, Špikš špikš špikš, keliauk, svety“.
Žaltyčiai ėmė nerimauti, į trobos pasienį šliaužti... Žaltys tik pasirangė, galvą didžiąją pakėlė, matyt, galvojo, kokia kryptimi pasukti vėlei. Karūną nulenkė, iš lėto šliaužė per gėlyną, dar pažvelgė į pievą plyną ir dar ne kartą karūnuotą galvą į saulę pakylėjo... Ir dingo. Mintė net nepastebėjo. Supratusi apsidžiaugė, kad svečio būta mandagaus, kad neprašytas nesiveržė trobon ir neieškojo gardumynų – pieniškos sriubos, pyrago arba blynų...
Mergaitės nusiskynė keletą žiedų, vainikas joms tiktų iš tiesų... Tokia valia juk giminės žmonių. Jos tik nežino, gal tuoj sulauks naujų kaimynų...  Mintė nušlepsėjo prie nasturtų, žvilgterėjo į pasienį...  Nekviestų svečių jau nebėra, netikėtai jie paliko šią būstinę žiedų. Galbūt patraukė į pavėsį po ąžuolu senu?.. Gale trobos jis dengia langus nuo kaitros ir šlama šlama...  Mintė klausia vėl savęs:,, Kodėl dabar jis čia, o ne ąžuolyne? Kodėl jis ošia po langais tarsi ilgėtųsi kaimynų? Ar mena jis senas tiesas, tas praeities dienas iš amžių glūdumos, kada žmogus, žaltys ir ąžuolas – trejybė gamtoje garbingai giminiavos, o jų gyvensenos darna – visų ryšys su šia šventa žeme?.. Kažin, ar tai tiesa? Ar tai tik pasaka, o gal klasta? “ Vainiko Mintė nebenusipynė, bet vis galvojo, kodėl žalčiai aplankė šiandieną ją čia, šiame gėlyne. Meilė, ilgai nedvejojus, kaimenėje avių kaip kilni viešnia sukiojosi, užkalbino ji avį liūdnąją džiugiai, o Mintė vis dar mąstė:,, galbūt visi čia esame svečiai... “
Ir kol tėvai darbavosi mūs motinos gamtos laukuose, mergaitės glaudėsi prie išminties savos, prie žemės gyvių, prie saulės šilumos... Draugystė buvo jų nepaprasta, nes pats gyvenimas išmokė jas suprasti, kas yra darna.