horizontu šliaužia geležinis kirminiukas,
uoliai ir greitai, ir gana gražu. –
niekas nepasiskųs, nesiskųs, net negalvos.
ir aš. bet norėčiau vaizdo
su kokiu surūdijusiu geležiu
vietoje jo ir jo pratiso ū ū, –
rudos rūdys mėlyname vakaro fone,
archaiškai žalia žiogų muzika,
užpildanti visą, kas ligi pat horizonto
ir saulė. dar nepersidūrusi širdies,
bet jau pilna tragizmo...
toks vakaras,
Dieve,
toks...
Aš nepagalvojau apie traukinį, bet apie laivą jūroj, po to- apie lėktuvą. Bet greičiausiai tas kirminukas širdutėj kirba. Toks uolus, kad geriau jau- rūdys.;)
Traukiniukas kirminiukas - a ne ? :) be ne gana dar - nuobodoka, taip? Tikrai - va taip kokio tragizmo postakopaliptinio - ūūū h būtų. ech, nu Dieve - toks eilėraštis, toks ... 3 su minusu. Nes ką ta trečia eilutė jame veikia - kirminiuko rolėj ?
ruda su mėlyna labai dera, neabejokit:))
O žalia...na ji archaiška tokia...tamsaus, neatolinės žolės žalumo, kuris link horizonto lyg ir blykšta, be to aišku, be abejo, kad persipina ir su kitais tokio pasaulio atspalviais, todėl nemanau, kad trukdytų tobulam rudos+mėlynos deriniui...be to, juk būtent juo ir siūlau gerėtis, o kitos tai tik šalutinės spalvos:))
Nesu tikras, jog spalvos paveiksle suderėtų ir ar nebus sunkių komplikacijų persidūrus širdį surūdijusiu gelžgaliu (: Bet emociškai - rūdys saldžiame peizaže kabino. Tegul bus 4- (ir nepamirškite penicilino - nuo užkrato, dėl viso pikto)