Išmėsinėti savąją sielą

Stoviu balkone, žaidžiu savo cigaretės dūmais ir giriuosi pats sau, jog trumpomis rankovėmis man visai nešalta. Pastebiu gatve svirduliuojantį vyriškį. Akivaizdžiai girtas. Kaip aš Jums, pone, pavydžiu. Neįsivaizduojate, kaip beprotiškai dabar norėčiau būti Jūsų vietoje - beprasmiškai šlaistytis po tamsias gatves, bandyti išsaugoti pusiausvyrą, galbūt nubraukti vieną kitą ašarą, jeigu vis dar pūliuoja kadaise šaltakraujiškai nuplakta siela.

Kažkada matydamas tokius žmones sau sakydavau, jog anksčiau ar vėliau atsidursiu jų vietoje. Dabar pradedu tuo abejoti.

Šlaistytis girtam po gatves yra paprasta. Būti girtam yra paprasta. Kartais svajoju apie gyvenimą, kuriame neprivalėčiau išsiblaivyti, gyvenimą, kuriame nieko neturiu, esu niekam nereikalingas ir kažkodėl kažkada pamirštas. Svajoju ir šiek tiek liūdžiu, nes gyvenime turiu per daug gėrio, kuriuo nemoku džiaugtis, kuriam neturiu saugios vietos savo širdyje. Ir esu tarsi įpareigotas būti žmogumi, kurio gyvenimas niekada nebus visiškai tuščias. O gaila, gaila, nes būtų daug paprasčiau priklausyti tik sau vienam. Gyvenimas būtų kitoks, galbūt toks, kokio norėtų kiekvienas, kuris nesijaučia laisvas.

Esu reikalingas, esu mylimas, pasaulyje yra žmonių, kurie kasdien mane prisimena, pasiilgsta ir laukia. Nesu tikras, ar galiu su tuo susitaikyti. Nežinau, ar galiu įprasti prie nusivylusių žvilgsnių, prie akių, skęstančių ašarose, prie galingos jausmų audros, praūžiančios kaskart parašant naują sakinį popieriaus lape. Neteisingai mane mato žmonės, neteisingai supranta, galbūt visiškai be reikalo viliasi, kad vieną dieną išmoksiu jausti tai, ką jaučia jie.

Aš pats sau tapau paradoksu. Kad ir kokius sprendimus priimčiau, kad ir kokį gyvenimo kelią pasirinkčiau, bet kokiu atveju privalau išmėsinėti savo sielą, išplėšti ir sunaikinti dalelę savęs, kažką brangaus, kažką nepaprastai svarbaus. Net ieškodamas kompromisų pasiklystu akinamas tirštos baimės, kuri yra tokia dviprasmiška, tokia gili ir nemąžtanti. Bijau jaustis laimingu, bijau mylėti, bijau netekti aistros, gimstančios rašant. Bijau, kad niekada neišmoksiu jaustis laimingu, bijau, kad nesugebėsiu mylėti, bijau, kad niekuomet nesustosiu rašyti.

Bijau, kad mylėdamas prarasiu save. Bijau, kad netekęs meilės nusižudysiu žodyje, nusižudysiu būdamas tyriausiu savimi, kokį tik galėčiau įsivaizduoti. Aš noriu išgerti, visada noriu išgerti. Bijau prarasti savo brangiausiąjį alkoholizmą, labai.

Galbūt, jeigu turėčiau tikslų, kažkokių lūkesčių, žinočiau, ką dabar daryti. Tačiau aš nenoriu, nenoriu įprasminti savojo gyvenimo, galbūt jau seniai tam per vėlu, per toli nueita, per daug patirta, išmokta, suprasta, pernelyg smarkiai iškapstyta. Galbūt man reikia daugiau laiko.

Nežinau.