Mokyklinis nėštumas, po vasarinės pagirios arba kas slepiasi po smulkmenomis?

Smulkmenos, smulkmenos, smulkmenos... Kartais stebina, kartais džiugina, kartais liūdina, o kartais būna, jog erzina...
Klausausi seniai užmirštų, bet kažkada labai patikusių lietuviškų dainų ir mąstau apie prabėgusią vasarą. O vasara, tiek ilgai laukta, išsvajota, prabėgo, atrodo, tarsi trys dienos, lyg ilgasis savaitgalis, kai vasario 16 – oji išpuola pirmadienį arba penktadienį. Atrodo, užbėgo kaip kaimynė druskos, paplepėjo ir išėjo. Ligi kito karto, kai kuriai vėl ko prireiks. Tačiau, kai įsižiūri, tai per tą vasarą buvo visko, bet... Tai tik smulkmenos...
Pamenu, liepos mėnesį buvo atvažiavę pusbrolis su pussesere į kaimą iš Kauno. Abu gerokai už mane jaunesni. Pabuvo savaitę ar dvi ir vėl išvažiavo. Kartą su pusbroliu ėjom gatvele ligi pašto dėžučių ir jis pastebėjo, jog močiutės kaimynų sode labai daug obuolių ir paprašė: „Juste, gal einam obuolių pasiskinti, ką? “ „Čia svetimų žmonių sodas, - atsakiau. – Negalima. “ „Bet kodėl ne? Juk pas juos tiek daug, vis tiek nesuvalgys. Galėtume paprašyt. “ Turėjau pusbrolį nuvilti ir pasakyti, kad jeigu jisai nori obuolių, tai tegu pasiskina pas močiutę. „Bet pas močiutę žalios spalvos, čia raudoni, “ – subambėjo nepatenkintas vaikas.
Su draugėmis nuvažiavome į žaidimų aikštelę, esančią kaime. Paprastai ten būna tuščia, tačiau šiandien suposi du maži berniukai, netoliese buvo jų mama. Bežiūrėdama į besijuokiančius vaikus prisiminiau Velykas, kurias leidome pas giminaičius. Teta, pas kurią vykome, turi kaimo turizmo sodybą. Ji nusprendė surengti kažką panašaus į giminių susibūrimą. Iš Kupiškio važiavome dviem ekipažais, nes žmonių tikrai vyko nemažai. Važiuoti teko pro geležinkelį, degė raudonas šviesoforo signalas, tuoj turėjo pravažiuoti traukinys, taigi teko sustoti. Mūsų mašina stovėjo priekyje, už mūsų stovėjo mėlynas dėdės autobusiukas. Mums bestovint prie geležinkelio ir belaukiant traukinio dėdė ant kelių pasisodino savo dukrytę, kuriai beveik dveji. Mergytė pradėjo spaudyti garso signalą. Paspaudė porą kartų ir nustojo. Mano tėtis taip pat nuspaudė garso signalą. Taip jie „pypsinosi“ iki kol mažoji mano pusseserė pamatė traukinį, kuriuo labai susidomėjo. Aš net neįsivaizduoju, kodėl šitą prisiminiau, bet prisiminimas sukėlė šypseną. Kilo mintis: neskubėk suaugti, vis tiek suvaikėsi.
Vasara išdykusi, ne visą laiką buvo šilta ir spalvota, pasitaikydavo ir lietingų vakarų. Tokiais vakarais tekdavo prisiminti knygą ar seniai rankose nelaikytą teptuką. Perskaičiau Todoro Dreizerio knygą „Dženė Gerhart“. Tai romanas, kuriame pasakojama apie meilę, apie gyvenimą. Įstrigo romano pabaigoje vieno iš pagrindinių veikėjų ištarti žodžiai: „Amžius neturi reikšmės. Svarbu, kaip kas žiūri į gyvenimą. “ Aišku, knygos herojus gal ir nenorėjo pasakyt taip, kaip aš supratau  tačiau iš šių žodžių galima spręsti, jog nesvarbu, tu senas ar jaunas, svarbu, kaip tu žiūri į gyvenimą, kokią nuomonę susidarai apie pasaulį ir aplinkinius. Aišku, ne visą laiką kildavo  įkvėpimas piešti ir noras skaityti. Tada gelbėdavo maisto gaminimas. Kepdavau patį skaniausią obuolių pyragą pagal mamos receptą.
Šiandien po pamokų skubėjau į autobusų stotelę ir pastebėjau keletą gelsvų medžio lapų. Rudenėja, vis dėlto jau rudenėja... Atrodo, rugsėjis trunka dar tiek trumpai...  Bet žalumos vis tiek dar daug. Pamenu, tikrai vasarą būdavo tokių momentų, kai norėdavosi į mokyklą. Visi vasaros darbai jau taip būdavo įgrisę, kad, atrodė, bet ką padarytum, kad tik nebereikėtų dirbti. Per vasarą spėjau begalę kartų pasiilgti klasės draugų ir mokytojų, netgi mokslų iš dalies. Tačiau ši vasara buvo kitokia negu visos vasaros, buvusios anksčiau, ir šis ruduo kitoks negu visi rudenys lig šiol. Dar vienais metais pasenome – jau vienuoliktokai. Dabar klasės draugus sutinku retokai, kai kurių iš viso nesutinku. Dabar darbai laukia sudėtingesni, viskas kitaip ir tai išmuša iš vėžių. Trūksta to, kas įprasta. Ir tas keistas jausmas, kai mokykloje per pamokas negali nieko prisiminti ir galvoje tuščia. Atrodo, tikrai tiktų internete rasti žodžiai: mokykla tai kaip nėštumas – trunka devynis mėnesius, o pykinti pradeda jau pirmomis savaitėmis... O gal geriau reiktų sakyti, jog pirmomis rudens savaitėmis, kol dar šilta, kol dar žalia, mums, mokiniams, po vasarinės pagirios? Prisigėrėm vasaros, šilumos, spalvų, įspūdžių, o dabar vasara pasibaigė, turime blaivytis... Ir vis dėl to, kas slepiasi atmintin įstrigusiose smulkmenose ir vis iškylančiuose prisiminimuose?..