Viva mortis, morituri te salutant!

Vienas, kai aplinkui milijonai žmonių, ir netgi gretimame kambaryje staugia televizorius.
Vienas. Bet draugai šalia. Aš jaučiu juos.
Šiandien dar vienas iš jų pasitraukė į Amžinosios Medžioklės plotus. Drauge, papasakok, kaip ten? Ar ten plytinčios prerijos, kuriomis lekia buivolų kaimenės, kur visas žemės paviršius neryškus dėl rudų dulkių kamuolių? Ar ten medžioji? Ar ten ramu? Ar ten nėra karo?
Ar rytais saulė šildo tavo kojas, o vakarais — ilgus varno juodumo plaukus?
O gal ten ramybė šalta, kaip viename iš požeminių skandinavų pasaulių — vien tik mėlynai violetinis rūkas, pilkšvoje beveik tamsoje, iš to paties rūko susiformuojantys veidai, besiilsinčių čia — visi seni, raukšlėti, žili, ir tik tavo — jaunas, tik su vienu prakeikimo randu, nusidriekusiu per visą veidą. Rūko vaiduokliai taria žodžius — jie gieda senovinę giesmę, kuria pasitinka naujai į mirties menes atklydusį šešėlį, dar balkšvą ir nepermatomą.
Jei tau bus ten šalta, pagalvok apie mus, ir mes šildysime tave savo mintimis prie laužo. Savo mintimis apie tave, apie mūsų bendrus vakarus, bendrus karus, bendras taikas. Tik tavo ginklas buvo kitoks, negu mūsų — jis buvo instrumentas, tik užmaršties uždanga neleidžia jo man įvardinti…
Jei tu ten vienas, lauk mūsų — mes ateisime. Anksčiau ar vėliau, bet mes juk visada susirinkdavome — ar girių glūdumose, ar vėjų pustomuose smėlynuose, ar netgi karavelėse vandenyno viduryje. Tegul ilsisi tavo galva, padėta ant akmens. Tegul ilsisi tavo ginklas, tegu ir kitoks, negu mūsų. Vėjai visiems vienodai plaukus kedena.
Kartais mes matysime tave, tapusį vėju ir pučiantį į mūsų bures. Kartais tu užgausi mūsų lyrų stygas, priversi gausti lankų temples, lyg nuo vėjo. Tikiu, kad kedensi mūsų plaukus per vėtrą, nes vėtra — tai juk daug tokių, kurie išėjo ar buvo išvesti per anksti.
Jei bus šalta, vakare prisėsk prie mūsų laužo. Prie jo visada bus laisvas akmuo atsisėsti, gabalas kepsnio numalšinti alkiui ir gertuvė su lediniu šaltinio vandeniu ar kaušas elio.
Įsiklausyk į naktį, per kurią tu ir išėjai iš mūsų. Tai staugia vilkai, jie lydi tave per Duatą, jie drąsina tave Dviejų Tiesų menėje. Mėnulio kerai…
Mes paaukosime tau po sruogą plaukų ir po keletą lašų kraujo. Jei išnyksi ten, išliksi čia — mūsų atsiminimuose, deja, tik tam laikui, kol patys būsime gyvi.
Tu dabar laisvas, žmogau. Grok vėju, dainuok naktim ir nepamiršk, kad tu turi draugus. Čia.