Vaizdelis (Paslaptis)

Ėriukai, būdavo, susirinkdavo krūvon ir mekendavo lyg pat sutemų. Kaimynas Robertas neliko patenkintas tokiu ėriukų įžūlumu, tad jis išleido savo šunį Antaną, kuris turėjo aviganio statusą. Tačiau jis nebuvo gerai informuotas apie savo pareigas, tad įsipaišęs į ėriukų būrį draugiškai uostinėjo jų kailiukus. Tuo tarpu labai tolimame lauko pakraštyje ganėsi arklys, beveik ten, kur horizontas pereina į tamsiai mėlyną vakaro dangų (buvo gan vėlus laikas kaip arkliui, kokios dvidešimt po aštuonių). Jis ilgėjosi šeimininko ir nelaimingas rupšnojo žolę. Be to, gyvūnui užeidavo toks priešnaktinis nerimas, kai visi žmonės traukdavo iš laukų namo, susirinkdavo įrankius, užremdavo daržinės ir šiltnamių duris, o jis likdavo pririštas prie vidutinio ilgumo virvės. Prieky žingsniavo senas senutėlis. Jis šnekėjosi su visais, gyrė tokį šiltą vakarą, o vakaras jam nusišypsojo. Žolė jautėsi ganėtinai pakiliai prieš naktį, ji atsainiai flirtavo su vakaro vėjeliu, nes klostoma nuo žemės kylančio miglos debesėlio linko į malonų vasaros snūdulį. Labiausiai patenkinti čia liko debesys, kai išjungę variklius palengva vėso ir turėjo valandėlę šnektelti su netoliese pakibusiu kaimynu. Koks idiliškas vaizdelis - galvodavau aš, prisiminusi vakarą kaime.