Julytė, kaip visada, patenkinta nulėkė į grupę, pas ten jau žaidžiančius vaikus. Jai čia patinka, o kaip gi nepatiks, juk čia visi jos draugai. Tiesa, namuose ji turi dar vieną draugą, bet apie jį niekas kitas nežino, nes tai - paslaptis. Darželyje esantys vaikai yra visi vienas kito draugai, o Gromas yra tik jos vienos ir visiškai kitoks.
Per piešimo pamokėlę šiandien vaikai piešė savo šeimas. Ir Julytė kartus su visai. Mergaitė net prikandusi lupytę stengėsi, kuo grąžiau, spalvingiau nupiešti ir mamą, ir tėtį, ir save, ir broliuką. O kai auklėtoja paprašė papasakoti apie visus, tai mažosios tauškalės negalėjai sustabdyti.
- Čia mama mano. Ji pati gražiausia ir geriausia. O mano tėtukas labai stiprus ir protingas. O čia aš, Julytė. Tėtukas visada sako, kad aš kaip mamytė, esu labai graži ir labai gera, - vienu ypu išpyškino jaunoji menininkė.
- O čia tolėliau, ką čia tokį nupiešei, - šypsodamasi paklausė auklėtoja.
- Broliukas, bet jo dar nėra, jis dar tik bus, - penkiametė paaiškino kaip tikra žinovė.
- O iš kur tu žinai, kad turėsi broliuką, mamytė sakė? – pasmalsavo auklėtoja.
- Ne, mamytė dar nežino, - nusijuokė mažoji fantazuotoja.
- Julyte, mamos pačios pirmos sužino apie naujus vaikelius, - moteris nuoširdžiai šypsodamasi paaiškino mergaitei.
- Ne, jus nieko nesuprantat. Gromas tik man vienai pasakė apie broliuką. Mamytė tikrai nežino, nes Gromas su kitais žmonėmis nešneka, - mergaitė su įkarščiu aiškino visiškai tų reikalų nesuprantančiai suaugusiajai.
- O kas yra Gromas? – stebėdamasi begaline vaikiška fantazija toliau klausinėjo auklėtoja.
- Draugas, - trumpai atkirto mergaitė.
- Gal galėtum papasakoti man apie jį? – paklausė auklėtoja.
- Ne. Gromas liepė niekam apie jį nepasakoti, - kietai sučiaupė lupas Julytė.
- Gerai, jeigu liepė nepasakoti, tai ir nepasakok, bet gali nupiešti jį, juk Gromas nedraudė tau jo piešti, ar ne? - sugudravusi auklėtoja ant stalo priešais mergaitę padėjo naują švarų popieriaus lapą.
Julytė dvejojo.
- Tu tik pagalvok, kaip jis apsidžiaugs, kai tu parneši jam jo portretą, - toliau buvo gundoma mergaitė atskleisti savo paslaptį.
- O jeigu neapsidžiaugs? – vis dar svyravo Julytė, nors rankoje jau spaudė vaškinę kreidelę.
- Tikrai apsidžiaugs. Tu juk taip gražiai pieši. Aš tai labai apsidžiaugčiau gavusi tavo pieštą portretą, - meistriškai įtikinėjo auklėtoja sudvejojusią mažąją paslapties saugotoja.
Mergaitė pradėjo piešti. Ant popieriaus lapo po keleto minučių atsirado melsvai gelsvo žmogeliuko portretas. Galėjai pagalvoti, kad tai paprastas mažas berniukas, jeigu ne į šalis styrantys sparneliai Pabaigusi piešti mergaitė paklausė:
- Gražus?
- Labai gražus. Julyte, juk čia angeliukas? – nudžiugo auklėtoja.
- Jo vardas ne angeliukas, jo vardas Gromas, - baigė prailgusį pokalbį Julytė iš už stalo nubėgdama žaisti su kitais jau senokai piešimo pamoką baigusiais vaikais.
- Jūs Julytės mama? – priėjo auklėtoja prie jaunos moters, ką tik pravėrusios grupės duris ir akimis ieškančios savo mažosios, - norėčiau su jumis šnektelėti.
- Taip. Kas nors atsitiko? – susirūpino mama.
- Jūs nesijaudinkit taip, nieko neatsitiko, - puolė raminti auklėtoja, matydama pasikeitusį moters veidą.
- Aš paprasčiausiai norėjau jūsų paklausti, ar Julytė turi broliuką?
- Ne, ji vienturtė, - lyg susinepatoginusi atsakė mama ir bandydama teisintis pridūrė, - tikriausiai todėl tokia išlepinta.
- Atleiskite, kad klausiu. Matote, mes šiandien piešėme šeimą, tai jūsų mergaitė popieriaus lape pavaizdavo keturis asmenis: mamą, tėtę, save ir broliką. Ir dar, ji visą laiką minėjo kažkokį tai Gromą.
Pokalbis nutrūko, nes pamačiusi atėjusią mamą pribėgo Julytė ir skardžiu balseliu pragydo:
- Mama, mama, mama, ar važiuosim šiandien į parduotuvę?
- Jei buvai gera, klausei auklėtojos ir nesipykai su vaikais, tada važiuosim, - nusišypsojo mama sugavusi prie jos prisiglaudusią ir be perstojo tarškančią dukrą.
- Valio, valio, mes važiuosim į parduotuvę, - pradėjo šokinėti mergaitė, - mes pirksim ledų, šokolado ir guminukų.
Atėjo vakaras. Nuvargusi per dieną mažoji Julytė jau gulėjo savo lovelėje. Šalia jos sėdėjo mama. Nubraukusi nuo dukros kaktos nepaklusnią sruogą moteris pasilenkė ir pabučiavo savo mažąjį aukselį:
- Saldžių sapniukų mažyte, myliu tave labai labai.
- Ir aš tave myliu, - apsivijo rankelėmis mamos kaklą Julytė, - tu tėtukui pasakyk, kad aš ir jį mylių.
- Gerai, būtinai pasakysiu. O dabar miegučio, - mama užgesino šviesą ir pasiuntusi dukrai oro bučinį uždarė mergaitės kambario duris.
Palaukusi, kol nebesigirdės koridoriumi nueinančios mamos žingsnių, Julytė atsisėdo lovoje ir ėmė dairytis.
- Gromai, - tyliai pašaukė mergaitė, - kur tu?
Tačiau kambaryje buvo tylu ir niekas nepasirodė.
- Gromai, ateik, aš turiu tau dovaną, - iš po pagalvės Julytė ištraukė perlenktą piešimo popieriaus lapą.
- Aš apie tave niekam nepasakojau, - penkiametė nebijodama tamsos išsliuogė iš lovos ir basomis nutipenusi prie lango praskleidė užuolaidą, - kur tu?
- Ku-kū! – netikėtai, tiesiai jai prieš nosį, pasirodė ore plevenantis pusiau perregimas, pusmetrio dydžio mergaitės naktinis draugas.
- Žinojau, kad tu ateisi, žinojau, žinojau - apsidžiaugė mergaitė ir net suplojo rankomis.
- Šššš, tyliau, - pridėjęs prie lūpų pirštą Gromas sudraudė įsismarkavusią Julytę, - o dabar marš į lovą.
Mergaitė kaip vijurkas įsliuogė į lovelę, apsiklojo ir laukė, kada tamsoje blausiai spindintis angelas nutūps šalia.
- Na, kažkas apie kažkokią dovaną šnekėjo, - lyg tarp kitko paklausė naktinis svečias.
- Va, - didžiuodamasi priešais save ištiesino perlenktą piešinį Julytė, - čia tu.
- Tikrai, čia aš? – Gromas plevendamas sparneliais pasisukiojo virš mergaitės lovos save apžiūrinėdamas.
- Aišku kad tu, - atsakė į saują prunkšdama Julytė.
- Ačiū tau už dovaną, mano mažoji drauge, - angelas patenkintas patogiai atsigulė ant pagalvės šalia mergaitės. – Na o dabar metas pasakai-nepasakai. Ar ne?
- Laikas, jau laikas, - nekantraudama pasisuko ant šono Julytė, kad matytų savo draugą.
Gromas susidėjo rankas po galva, užkėlė koją ant kojos ir valiūkiškai ją mojuodamas pradėjo pasakoti...
Beje, po nepilnų metų Julytės mama tikrai pagimdė sūnų, kuriam davė Romo vardą. Mergaitė mažuoju broliuku labai džiaugėsi ir didžiavosi. Tačiau nors ir žinojo, kad jam gimus Gromas daugiau nebeateis, vis tiek vakarais liūdėdavo, kol galų gale apsiprato ir jį užmiršo.