Triušiuko Muko nuotykiai: Bronzinukas

Kaip ir kiekvieną popietę gardžiai sugraužęs morkytę,  triušiukas Mukas nutarė išlįsti iš savo samanomis kvepiančio urvelio ir sumanė eiti pasigrožėti pamiškėje žydinčiomis margaspalvėmis lauko gėlėmis. Striksi jis dainelę linksmai dainuodamas, apie nieką rimtai negalvodamas. Tik šast, iš už krūmo išnyra ir link jo, kiek kojos neša, atskuodžia išsigandusi Zefyriukė. Triušiukė įsikimba Mukui į parankę ir vos kvapą atgaudama sušnabžda prie pat ausies:
- Drauguži, kai gerai kad tave sutikau. Girios vidury yra toks... toks...
- Kas? Koks?.. – nustebęs ir taip pat kiek išsigandęs perklausia triušiukas Mukas.  – Ko gi taip panikuoji, ar kas tave nuskriaudė? Gal vėl piktosios burtininkės kėsinosi pasigrobti?
      Zefyriukė pagaliau atgauna jėgas ir greitosiomis, bet vis dar patyliukais išberia žodžius:
- Tuoj viską aš tau apsakysiu. Ak, kaip buvo baisu!.. Einu sau bepasikiškiakopūsteliaudama, kartas nuo karto akį užmesdama tai šen, tai ten... Pėdinu pamažu prisisaugodama, kad gudriosios kūmutės nesutikčiau. Pasilenkiu trilapį dobilėlį nusiskinti ir staiga tik triokšt pokšt keberiokšt trinkt brinkt opa pa kažkas sugriaudėjo ir tuo pat metu šleptelėjo man už nugaros. Aš taip išsigandau - šokau bėgti neatsigręždama, kad lėkdama vos savo dailiosios uodegytės nepamečiau!
      Pasakoja triušiukė draugui savo nutikimus ir rankioja šapelius iš uodegytės.
- Tai kas gi ten galėjo būti, Zefyriuke? - susimąstęs klausia triušiukas Mukas. - Ar tu tik neperdedi? Juk puikiai žinau, kad esi labai baugšti ir gali viską išpūsti iki milžino dydžio!
- Neperdedu, ne! Griausmas buvo toks galingas, kad vos neapkurtau! – užtikrino Zefyriukė.
- Ką gi, gal eime ir slapčia apžiūrėsime, kas ten buvo. Gal kam nelaimė nutiko, ar koks lėktuvas nukrito? Juk žinai, kad mūsų girioje tokių dalykų kartais pasitaiko.
      Taip abu triušiukai per daug netriukšmaudami ir į kalbas nebesileisdami nuskuodė vieton, kur Zefyriukės teigimu, nutiko ją gąsdinantis įvykis. Vos prisiartinus arčiau kiškiakopūsčių pievelės, Mukas ir jo draugė ant žemės išvydo pūpsantį keistą daiktą: nei tai barsuko guolis, nei tai paukščio lizdas, bet kažkoks neįprastos formos šiaudinis lopšys, virš kurio buvęs pririštas trejetas geltonų balionų, dabar guli susprogę greta.
      Atsargiai prisėlinęs prie lopšio, Mukas dugne pamatė gulinčią nedidukę dėžutę. Smalsumo pagautas triušiukas greit iškėlė dėžutę laukan ir ėmė apžiūrinėti.
- Žiūrėk, Zefyriuke, ant skrynelės dangčio kažkas nupiešta!
- Išties daili skrynutė, - pasigėrėdama pratarė kiškutė, - bet tų piešinių ir aš nesuprantu. Kaip manai, kas joje galėtų būti?
- Gal karameliniai saldainiai? – užsisvajojo Mukas.
- O gal sagutės į plaukučius? Tai bent pasipuoščiau! – įsisvajojo ir Zefyriukė.
- Arba stebuklinga armonikėlė... – nutęsė Mukas.
- Gėlėtos pirštinaitės?
- O gal...  Gal atidarykim ir sužinosim, - gudriai akį mirktelėjo Mukas ir atsklendė mažą metalinį dėžutės skląstį.
      Tada Mukas atsargiai pakėlė skrynelės dangtį. Abu draugai smalsiai žvilgtelėjo vidun.
- Čia tik paprasčiausias švelnių plunksnelių kuokštas, - nusivylusi atsiduso Zefyriukė.
- Hmmm, bet kam jos čia... – buvo beprabyląs triušiukas Mukas, kai jo letenėlėse laikomos dėžutės turinys staiga sujudėjo tarsi gyvas padaras.
- Mukai, Mukai! – išsigandusi cyptelėjo jo draugė.  – Juda, žiūrėk, juda!
      Draugai greitai dėžutę pastatė ant žemės ir atsitraukė kiek tolėliau. Žiūri, ogi, iš to rusvų plunksnelių kuokšto pamažu išnyra mažo snapelio galiukas, pasirodo dvi juodos įkypos akutės ir, galiausiai, triušiukai supranta, kad skrynelėje būta ne šiaip plunksnelių, o mažas, švelnus paukštelis.
      Pakėlęs galvą ir apsidairęs į šalis paukščiukas prakalbo:
- Ma-ma, ma-my-te, ma-ma, kur tu?..
      Triušiukai Mukas ir Zefyriukė suvokę, kad joks pavojus jiems negresia, prisiartino prie paukščiuko. Zefyriukė paglostė mažylio galvutę ir tarė:
- Iš kur tu čia atsiradai, mažyli? Kas tavo mama? Tėtis? Ar turi brolių arba sesučių?
      Paukštelis nunarino galvelę, pagalvojo, bet nieko negalėdamas atsiminti tik liūdnai išlemeno:
- Nežinau... Aš nieko nežinau...
      Kadangi triušiukai nenumanė apie tiesiog iš dangaus nukritusio rastinuko kilmę, rūšį, namus, tai pasitarę draugai nutarė jį su visa skrynele nunešti pas tetulę Pelėdą – ji tikrai kaip nors galės padėti, juk ne veltui visi smulkesnieji žvėreliai ir paukščiai pas ją nuolat eina patarimo. Taigi Mukas su Zefyriuke pasiėmė dėžutę su paukščiuku ir nukeliavo pas išmintingąją tetulę.
      Didžiulėje ąžuolo drevėje gyvenanti Pelėda iš pradžių atidžiai išklausė neįtikėtino pasakojimo apie paukščiuko atsiradimo aplinkybes, o tada prabilo:
- Ūka, ūka, ūka kaa, va tai didelė bėda.
Atsakyt tikrai sunku, aš stebiuos šiuo paukščiuku.
Nematyta man rūšis, tad kasžin iš kur gi jis?
Nei tai antis, nei žąsis, nei erelis, nei genys,
Į kurapką panašus, bet snapukas jo smailus.
O plunksnelės švyti blizga, kad net akyse man mirga.
Ei, paukšteli, eikš arčiau ir pašvilpauk man garsiau!
      Mažasis paukštukas paklausė Pelėdos, stryktelėjo iš skrynelės ir prisiartinęs suburkavo:
- Burk ū, burk ū neturiu namų, burk ū neatsimenu tėvų, burk ū ū ū...
      Taip suulbavęs paukštelis susigraudino ir ėmė verkti prisiglaudęs prie Zefyriukės.
      Pelėda pakraipė žilą galvą, pasikrapštė riestą snapą ir tarė:
- Ūka, ūka, ūka kaa, va jau išspręsta bėda.
Jeigu atmintis neklysta – paukščio šio toli nuklysta.
Regis man, jisai iš miesto – ten, kur žmonės mėsą mėgsta.
Nebaisus jam jokis aukštis - balandžiu vadinas paukštis.
Minta jis beveik viskuo ir draugauja su bet kuo.
Tad jei jį gražiai auginsit – mano žodį atsiminsit:
Geras draugas bus paukštukas, šitas mažas balandžiukas!
      Nustebo triušiukai dėl tokios tetulės kalbos ir patarimo. Nei Mukas, nei Zefyriukė apie balandžius nieko girdėję nebuvo, bet nutarė paukščiuką laikinai pagloboti, kol sugalvos, kaip jį grąžinti į miestą, pas tėvelius.
      Praėjo savaitė. Balandžiukas sustiprėjo, vis dažniau ėmė linksmai burkuoti šildydamasis saulės atokaitoje, o triušiukams, pagalvojus, kad vieną dieną jie turės su mielu paukšteliu išsiskirti, kaskart darėsi vis neramiau – jie visiškai nenorėjo prarasti šaunaus, jų globos reikalingo draugo.
      Ir štai vieną popietę Mukas nusprendė vis dar bevardį paukštuką nustebinti malonia staigmena – sugalvojo jo skrynelę, kurioje balandžiukas vis dar snausdavo naktimis, iškloti smulkiomis beržo tošies atplaišomis. Iškratęs susigulėjusius šiaudelius, skrynelės dugne Mukas pamatė pageltusį voką. Tuojau pat jį paėmė ir perskaitė ant voko vaikiška rašysena išrašytas raideles „BRONZINIS BALANDIS“. Nuskubėjo prie Zefyriukės, atplėšė voką ir jame radęs laiškutį ėmė balsu skaityti: „Labas tiems, kurie skaitote šį laišką. Džiaugiuosi, kad jį skaitot, nes tai reiškia, kad paukštelis sėkmingai nusileido mano pagaminta balionine skraidykle. Rašau, nes noriu paprašyti, kad globotumėte Bronzinuką (taip jį pavadinau, nes jis priklauso karališkųjų bronzinių balandžių šeimai). Bronzinukas neteko mamytės, kai ši pakliuvo gudriam katinui į nagus. Tikiuosi, kad skraidinu paukščiuką į geras rankas, nes pats jo pasilikti negaliu. Kasparas“.
      Susigraudino triušiukai Mukas ir Zefyriukė, nubraukė gailias ašarėles, o tada vėl pralinksmėjo supratę, kad nuo šiol jiems nebereikės skirtis su mielu naujuoju draugu – Bronzinuku.