Vis dar labas

— Labas.
— Labas.
Nestabteliu. Debesėliai virš galvos, alkani manekenai languose, stilingi pudeliai su rausvos suknelės šeimininke, skrybėlėta mergaičiukė, mosuojanti šokykle, trukdo eiti; mintys, nepripažįstančios mano autoriteto, draikosi kur papuola: viena matuojasi melsvus aukštakulnius, kita — stovi su baltų rožių glėbiu prie nepažįstamojo karsto, trečia — raitosi plaukus šunų kirpykloje, ketvirta —
— Ei, labas, sakau, — šešėlis ant saulės paklodės. — Ko tokia? Išsiblaškius ar pasipūtus?
— Taigi, labas, — nestabteliu. — Sakai labas, atsakau labas. Sakysi nelabas, atsakysiu nelabas, — net nežvilgteriu, Vitas — kaimynas dvidešimt metų, iš šešėlio pažįstu.
— Kaip sekasi?
— Ai, — mosteliu, negi pasakosiu nuo A iki ZZZ, kaip viskas tas pats per tą patį: keliuosi, rengiuosiu, einu neinu, dirbu nedirbu, — ai, kaip visada: dabartis, praeitis, ateitis.
— Sudėtinga. Aš — praeitis.
Prajuokina. Debesėliai virš stilingos galvos, panašios į pudelio, primerktų kreivų akių, dvilypės šypsenos: pusiau linksmos, pusiau liūdnos. Jo delnas ant mano riešo, mano pirštai ant jo riešo — dviejų laikrodžių chaotiškas tiksėjimas.
— Einam vakare pašokti. Žinau gerą klubą, — nusisega laikrodį, švysčioja juo it mergaitė šokykle, išsilenkiu, kad negaučiau per veidą, — karštą ir klampią kaip pragarą. Imk, — ištiesia man iš kišenės ištrauktą kompasą, — išeik lygiai 20. 00, dvidešimt minučių eik į šiaurę, kveptelk, tada dvidešimt minučių į rytus ir dvi minutes vėl į šiaurę. Susitiksim prie žalių durų.
Prajuokina.
— Būtinai pagal kompasą?
Prajuokinu jį.
— O kaip kitaip?
— Gerai.
Šokti mėgstu.

Pamirštu kompasą. Einu iš akies. Pilki namai, šėma upė, porelėmis šnabždantys krūmai — miestas mane išstumia į pakraštį. Susistabdau taksi, geriu drumzlinas vairuotojo šnekas: žmonės — kiaulės, valdžia — kiaulė, kaimynai — kiaulės, Europa — kiaulė, va, Rusija tai buvo. Galvoju, koks gyvūnas buvo Rusija? Arklys? Karvė? Šuo? Na, ne avis. Na, ne katė. Aišku, naminis. Bet koks? Akimirksnį net sudvejoju dėl šokių ir savo kaimyno Vito: bohemiškas, be stabdžių, neaiškios lyties, neaiškios orientacijos, neaiškių pragyvenimo šaltinių, tikrai ne katė ir ne avis. Koks gyvūnas mano kaimynas?
Blausus kambarys, nevėdintas oras, sustojęs pakampių laikas išsklaido abejones. Ieškau kompaso: iš pradžių akimis, vėliau rankomis, pagaliau įniršiu — nors užmušk, niekur nėra. Karoliukai, žiedukai, veidrodukai, gyvenimo gabaliukai be jokių krypčių kliūva už manęs ir liūdina. Dėl ko gyvenu? Prisėdu: dėl ko gyvenu? Pavaikštau, pavartau knygą, pažiūriu pro langą, patampau ausų lezgelius: dėl ko gyvenu? Turiu sugalvoti bent penkis punktus ir atsakyti dėl ko.
Juodas parkeris baltame popieriuje kreivai rašo, brauko ir vėl rašo:
1. Kad perskaityčiau pradėtą knygą.
2. Kad suvalgyčiau šaldytuve sudėtą maistą.
3. Kad sunešiočiau drabužius.
4. Kad užlipčiau ant stogo ir pažiūrėčiau į save iš viršaus.
5. Kad rasčiau kompasą.

Kompasas kairėje rankoje. Neapsižiūrėjau. Grįžimas beprasmis.

20. 30

Bėgu. Vietoje. Nežinau, kur šiaurė.
— Gal galite pasakyti, kur pietūs, rytai, vakarai? — klausiu sunkiai linguojantį vyruką, pati susiprasiu, kur šiaurė, tegu tik parodo, kur ne šiaurė.
— Duok alui, pasakysiu.
Suknelė vakarinė, prabangi, prikimšta neprabangaus kūno — be kišenių, nerandu nieko alui.
Vėl namo, vėl ieškojimai, vėl — dėl ko gyvenu?
Grįžimas beprasmis. Pinigai užantyje. Tiesiu degtinei.
— Taigi, turi kompasą, žiūrėk ir viską pamatysi.
Tikrai. Kodėl niekas manęs nei namuose, nei mokykloj neišmokė žiūrėti į rodykles ir eiti kryptingai?

22. 00

Žalios durys. Jokio pastato. Tik sodriai žalios durys.
Kaimyno Vito, aišku, nėra. Vėluoju. Tamsa, tyla, laiko kvapas: visada pavasarį kvepia vasara, vasarą rudeniu, rudenį žiema ir atvirkščiai. Laikas neturi dabarties kvapo, sakau sau. Aš neturiu laiko, sakau sau. Beldžiu į žalias duris. Durys neturi garso, ir aš nežinau, ką daryti.
Nežinau, kodėl gyvenu. Kodėl? Turiu sugalvoti penkis punktus, jais sugaudyti savo mintis, prispausti vienoje krūvoje, priversti manęs klausyti, jeigu jau jos mano.
Kodėl gyvenu?
1. Kad nepaklysčiau tamsoj.
2. Kad kvepėčiau dabarties laiku.
3. Kad pasišokčiau ir patirčiau stebuklą.
4. Kad rasčiau kaimyną Vitą.
5. Kad žalios durys pajustų mano krumplius ir suskambėtų.

Per aistra prakvipusią salę, pro kičinėmis damomis ir pusiau džentelmenais atrodančius žmones, per kvarteto: pianino, smuiko, kontraboso ir armonikos spaudžiamą dramą bandau judėti link baro.
Protą griaunantis tango. Raudona suknele vilkinti moteris ir Vitas.
Viena taurelė. Antra taurelė. Jaudulys tarsi šukomis braukia mano ūgį ir svorį, keli gyvenimai krūpsi viduje, kelios širdys tuksi vis tankiau, akys pririštos prie Vito ir raudoniu plevenančios moters. Įtampa retina orą. Kvėpuoju. Nekvėpuoju. Išgirstu barmeno širdies dunksėjimą, šalia manęs stovinčio vyriškio, prie baro palinkusios poros vidinį greitį, visų salėje esančių širdys virsta būgnais ir vis smarkyn smarkyn.
Dar taurelė. Aikteliu. Suvokiu keistybę: Vitas šoka vienas, jo skirtingos dalys: moteriškoji, raudona suknele, vyriškoji, juodu kaip smala kostiumu, žaidžia aistringą gyvenimą: artėja susilieja tirpsta lydosi bodisi viliasi nekenčia skyla ir tolsta kenčia vejasi lipdo krenta ir kyla — tas pats kūnas myli ilgisi vaikosi šėlsta sūkuriuoja ir ieško savęs, keturios kojos, keturios rankos erdvėje tarsi išmestos iš pasaulio gaudo muziką, o muzika žongliruoja jomis. Tempas smarkėja, muzikantai šėlsta, parketas dejuoja ir cypia, visų širdys iššokę iš krūtinių, sustoję ratu, pumpuoja į erdvę karštį ir geismą. Gyvenimo apstumas stingdo degina, ledas ugnis. Priešybės ir vienovės susiveja į virvę ir dar labiau įsuka Vitą.
Jaučiu, kad galiu neišlaikyti — subyrėti. Jaučiu, kad Vitas neįstengs sustoti, pavirtęs aistra išnyks.
Dar taurelė. Nelieka kūno, rankų, kojų, tik dvi liepsnos — raudona juoda, juoda raudona — ant visų pila apstumą. Visi kaupini: varva putoja garuoja ir anka.
Dzingteli kontraboso ir smuiko stygos, užstringa pianino klavišai, užgęsta elektra, graudulinga ir paprasta armonikos melodija išgrynina aklumą. Greitas širdžių plakimas, alsavimas, sustingusių sąnarių traškesys, lūpų virpėjimas, baltų rankų linijos į šokančią raudoną liepsną.
Noriu sudegti. Visi nori sudegti. O tai paprasta: tik sušokti tango su raudonąja Vito dalimi.
Baltos rankos viena po kitos apvynioja švysčiojančią liepsną, skrieja su ja akimirką ir išnyksta, kitos rankos — kita akimirka. Liepsna siautėja, plečiasi, ryja juodas erdves. Karšta.
Kodėl?
Kad sudegčiau?
Kad rasčiau žalias duris.
Tango žingsniukais traukiuosi nuo ugnies. Sukuosi. Krentu. Atsistoju. Slepiu rankas, ramdau širdį, atsimenu dievą, prašau ir prašau gelbėti nuo apstybės.
Užuodžiu žalią durų gaivumą, stumiu, smunku laukan.
Tango vejasi iš paskos.

— Labas, — kaimynas Vitas užklumpa mane švintančioje gatvelėje, suima už parankės ir valiūkiškai klausia. — Kodėl pabėgai?
Nežinau, ką sakyti.
— Perpildytas indas išputoja arba išgaruoja.
— Per kraštus.
— Arba suskyla.
— Arba...
Juokiamės. Pavargę kojos pinasi ir maišosi, rankos raizgosi ir virvėmis kabinasi į bundantį miestą, lendame po gatves laistančia mašina ir kvatojame. Vitas nori lipti ant Soboro kupolo ir sveikinti saulėtekį.
— Kupolai slidūs, nukrisi, — įsikibus laikau už baltos rankos ir juodos švarko rankovės.
— Kupolai slidūs, nukrisiu, — mėgdžioja kvatodamas.
Šokinėja ant suoliukų ir rėkia: krisiu krisiu ir krisiu.

Per stipriai kvepteliu. Dabarties laikas — šaltas aštrus dygus — užstringa gerklėj.

Mirė prieš tris mėnesius. Nukrito nuo stogo. Norėjo išimti kamine užstrigusį balandį, nuslydo. Pilkas balandis skraidė kapinėse, kai Vitą pylėme žemėmis. Pilki balandžiai ir dabar skraido virš mūsų namo.

Noriu paklausti Vito, kodėl šlaistosi po miestą ir apsimetinėja tango.
— Iki, — mojuoja toldamas.
— Iki, — ilgai žiūriu pavymui.
Šlavėjai kelia dulkes, liesi manekenai bunda vitrinose, mano mintys spaudžiasi prie manęs ir prašo paguosti jas, parvesti namo ir sandariai uždaryti nuo gyvenimo.

8. 00