Triušiuko Muko nuotykiai: Zefyriukės išlaisvinimas

Vieną ankstyvą pavasario rytą į triušiuko Muko namelio duris pasibeldė laiškanešys. Jis mažyliui įteikė voką su užrašu „Triušiukui Mukui. Visiškai slaptai“. Mažasis didžiaausis labai nustebo, paskubomis atplėšė voką ir iš jo išsitraukė ryškiai žalią klevo lapą, kuriame aukso raidėmis buvo parašyta: „Triušiuk, tu privalai kuo greičiau susirasti savo draugę Zefyriukę. Jai tavęs reikia. Ją rasi raganų Žaliaplaukių pilyje. Paskubėk! “
Perskaitęs laišką, triušiukas Mukas labai susijaudino, nes suprato, kad jo geriausiai žaidimų draugei gresia pavojus. Jis buvo girdėjęs, jog raganos Žaliaplaukės yra dvi piktos burtininkės, kurios nemyli nieko išskyrus save. Dar kiti gyvūnai kalbėjo, kad jos grobiančios vaikus arba jų tėvelius, norėdamos juos pakankinti. Matyt, ir Zefyriukę pagrobė norėdamos pasišaipyti ar parodyti, kokios jos blogos.
Neilgai svarstęs triušiukas Mukas pasiėmė kelioninį krepšį. Į jį mažylis įsidėjo duonos, sūrio ir brangiausią savo daiktą – obuolio dydžio auksinį arbūzą, kurį buvo dovanojęs senelis. Viską susikrovė ir iškeliavo gelbėti draugės.
Ėjo jis per devynis kaimus, per septynis miestus, per penkias girias, plaukė per tris upes, kol pagaliau priėjo aukštą Žaliaplaukių raganų pilies tvorą, pastatytą iš spalvingų kaladėlių. Jokių durų ar vartų, pro kuriuos būtų galima įeiti, nebuvo matyti.
- Ką daryti? Kaip aš pateksiu vidun? – pagalvojo triušiukas Mukas.
Liūdnas jis atsisėdo po netoliese žaliuojančiu didžiuliu ąžuolu, kurio šakos buvo plačiai išsikerojusios į visas puses, kad netgi keletas jų sviro tiesiog per tvorą žemyn. Nusiminęs Mukas iš kelioninio krepšio išsitraukė duonos riekelę ir ėmė valgyti, nes buvo labai alkanas. Kur buvus kur nebuvus, prie mažylio prisėlino lapė ir tarė meiliu balseliu:
- Mielasis triušiuk, ar negalėtum ir mane pavaišinti bent trupinėliu gardžios duonelės?
- Žinoma, - nerūpestingai atsakė Mukas. - Gal už tai man pasakysi kaip būtų galima patekti į Žaliaplaukių raganų pilies teritoriją?
- Chi, chi, chi... O tu pažvelk į dangų ir sužinosi, - gudriai sukikeno lapė ir skubiai nubėgo miško tankmėn, duonos riekę pasigriebusi.
Triušiukas Mukas pakėlė galvą ir pamatė ąžuolo šakas, svyrančias per tvorą ir žemyn už jos. Jis greitai susirinko likusį maistą, užsimetė kelionkrepšį ant nugaros ir ėmė šakomis ropštis į medį. Ties ąžuolo viduriu jis atsisėdo ant gana storos šakos, o tada ėmė ropoti tvoros link. Atsargiai nusliuogė žemyn ir atsidūrė raganų Žaliaplaukių pilies teritorijoje. Niekas jo nepastebėjo, nes buvo jau sutemę.
Mukas apsižvalgė aplinkui ir pamatė, jog pilyje stovi dvylika vienas už kitą aukštesnių bokštų. Prie kiekvieno bokšto stovi po šešis grėsmingus sargybinius.
- Vai vai vai,  - sudejavo triušiukas. - Kaip aš dabar sužinosiu, kuriame bokšte uždaryta mano mieloji draugė? Juk aš negaliu net prisiartinti prie tų bokštų – sargybiniai iškart mane sučiups.
Triušiukas susigraudino, prisėdo ant akmenėlio ir ėmė verkti. Kur buvus kur nebuvus prie raudančio mažylio pritipeno pelytė. Jai pagailo Muko ir sako jam:
- Ir ko gi tu verki, mažyli? Ar kas nuskriaudė?
- Ne, atvykau gelbėti savo draugės Zefyriukės, bet matau, kad man nepavyks prasibrauti pro piktuosius sargybinius.
- Nebijok, aš tau padėsiu,  - tarė geraširdė pelytė. – Pavaišink mane gardžiuoju sūriu, kurį turi kelionmaišy. Aš pasistiprinsiu ir tyliai apibėgsiu visus bokštus ir sužinosiu, kuriame yra tavo draugė. Esu labai mažytė, todėl manęs sargybiniai tikrai nepastebės.
Triušiukas sutiko. Pelytė pavalgė ir ėmėsi darbo – nubėgo bokštų link. Maždaug po valandos pelytė grįžo ir pranešė Mukui, kad jo miela draugė yra uždaryta pačiame aukščiausiame bokšte. Ji dar mažyliui patarė eiti tiesiai prie to bokšto ir sargybiniams prisistatyti pilies juokdariu, kurio seserys raganos laukiančios atvykstančio net iš Paryžiaus.
Triušiukas prisiminė turįs senelio dovanotą auksinį arbūzą, todėl nutarė pasinaudoti peliukės patarimu. Jis iš karto išsitraukė arbūzą ir mikliai mėtydamas iš rankos į ranką prisiartino prie sargybinių. Šie pamanė, kad čia tikrai lauktas juokdarys, triušiuką Muką įleido į bokšto vidų.
Vos pateko vidun, Mukas ėmė žvalgytis, kaip jis galėtų nepastebėtas nusigauti iki viršutinio aukšto, kur buvo įkalinta Zefyriukė. Taip besižvalgant, netikėtai iš rūmų šoninių durų pasirodė meškiukas Lokis, vilkįs liokajaus kostiumą.
- Bičiuli Loki, - iš nuostabos ir džiaugsmo sušuko triušiukas. – Čia tu? Pagaliau ir vėl mes susitikome. Štai kur tu buvai dingęs...
- O taip, mielasis Mukai, čia aš – tavo ištikimiausias draugas, - taip pat džiugiai atsakė meškiukas.  – Ką tu čia veiki?
Mukas Lokiui papasakojo, ko čia atvykęs, papasakojo, kaip jam pavykę čia patekti ir, žinoma, paprašė pagalbos išvaduojant jo draugę.  Meškiukas, sužinojęs, kad triušiuko draugė įkalinta jo prižiūrimame bokšte, net pats nustebo. Jis net nenumanė, kad ta nuostabi būtybė, kuri yra uždaryta viršutiniuose aukštuose yra Muko draugė, nes iki tol jis jos niekad nebuvo sutikęs. Lokis nusprendė pagelbėti savo bičiuliui.
Vos atėjus vidurnakčiui, meškiukas iš raganų Žaliaplaukių burtų kambario paėmė nematomą apsiaustą ir burtų lazdelę, kuria atrakinamos visos spynos. Tada Lokis su Muku naudodamiesi lazdele patyliukais užlipo į bokšto viršų, išlaisvino Zefyriukę ir visi, apsigobę stebuklinguoju apsiaustu sargybinių nepastebėti, išsėlino iš pilies.
Kai tik jie priėjo pilies sieną, meškiukas Lokis atvėrė plikomis akimis nepastebimus slaptus vartus.
- Ką gi, keliaukit sveiki, mielieji, - liūdnai tarė Lokis, - o aš liksiu čia, nes toks mano likimas.
- Eime su mumis, Loki!
- Ačiū, bet ne. Man čia patinka. Nors raganos ir garsėja kaip piktos nenaudėlės, bet jos su manimi elgiasi visai neblogai. Jos netgi man už tarnystę atsimoka statinaitėmis pilnomis medaus, kurį aš labai mėgstu.
- O bičiuli, aš tavęs labai ilgėsiuosi – Mukas apsikabino meškiuką Lokį ir jų abiejų akyse suspindo ašaros.
- Loki, štai dovanoju tau šį auksinį arbūzą. Tai brangiausias mano turimas daiktas. Jei kada bus liūdna, palaikyk jį rankose, pašildyk delnuose ir tu pralinksmėsi, nes prisiminsi mane.
Lokis su Muku dar kartą stipriai apsikabino ir atsisveikino. Meškiukas Lokis grįžo pilin, o triušiukas Mukas su drauge Zefyriuke laimingai parkeliavo namo. Mukas visai nesigailėjo padovanojęs Lokiui auksinį arbūzą, nes suprato, kad jo jam daugiau nebeprireiks.