Bronzinis balandis

Tolėliau nuo keliuko, už nedidelio jaunų eglaičių sąžalyno, pasislėpę nuo pašalinių akių, sniege voliojosi du vaikai. Iš pradžių galėjai pagalvoti, kad jie žaidžia, džiaugiasi žiema, eidami ristynių pusnyse. Bet iš tiesu, tai buvo grumtynės sniege, pačios rimčiausios, kokios tik gali būti.
- Vagišius, - vienas vaikas supykęs pastūmė kitą, pargriaudamas į pusnį.
- Aš neėmiau, -  gynėsi netikėtai užkluptas storuliukas, bandydamas atsistoti.
- Jeigu nepasakysi kur balandis, aš su tavimi daugiau nebedraugausiu, - neatlyžo raudonplaukis berniukas, dar stipriau į pusnį panardindamas draugą.
- Paleisk mane, Gvidai, aš tikrai neėmiau, gal kas kitas, - gynėsi jau visas įraudęs ir sunkiai šnopuojantis vaikas.
- Tomai, tu savo mamos kapu prisiekei, kad niekam niekada nepasakosi apie mano balandį, -  ne vaikiškai rimtai nuskambėjo berniuko žodžiai.
- Tikrai tikrai niekam nesakiau, prisiekiu, - sunkiai sekėsi Tomui įtikinti draugą, kad jis čia niekuo dėtas.
Minutėlę padvejojęs, Gvidas atsistojo, palikdamas draugą pusnyje. Netardamas nei žodžio pasiėmė ant sniego gulėjusią kepurę, užsimaukšlino ją ant galvos, paslėpdamas ugninius plaukus. Dar vakar su Tomu jie atėjo čia, į šią tik judviem žinomą vietelę, kad prieš Kalėdas įvykdytų Gvidui taip svarbią misiją. Gražiausios eglutės viršūnėje berniukas pakabino paprastą, į vaikišką delną telpantį žaisliuką, mamos dovanotą bronzinį balandį.
- Gal jis į sniegą įkrito, - entuziastingai bandė padėti nusiminusiam draugui Tomas,  kapstydamas sniegą, kuriame ką tik pats gulėjo.
- Be pavasario čia nieko nesurasi, - pykdamas jau ne tik rankomis žarstė, bet ir kojomis spardė pusnis Gvidas, sukeldamas aplink save sniego debesį.
- Tada ateisim pavasarį., - išsišiepė Tomas, neprarasdamas optimizmo.
- Kaip tu nesupranti, bus per vėlu. Tam, kad įvyktų stebuklas, balandis ant eglės viršūnės turėjo spindėti Kalėdų naktį, - vos tramdydamas nuoskaudą atsiduso Gvidas ir nunarinęs galvą patraukė keliuko link.
Neskubėdami, eidami šalia vienas kito, neįprastai tylūs berniukai pasuko vaikų namų link. Ir visai nesvarbu, kad rytoj Kalėdos, jų taip laukta šventė, šventinės nuotaikos ir buvusio džiugesio vaikų veiduose neliko nei ženklo.

Gvidas gulėjo savo lovoje, nusisukęs į sieną, kad niekas nematytų jo veidu riedančių ašarų. Tik dabar, kai kambarį gaubė nakties tamsa ir visi vaikai jau miegojo, jis galėjo verkti, nebijodamas, kad iš jo pasijuoks. Dieną, nors ir labai skaudėjo širdelę, Gvidas neišliejo nei vienos ašaros. Jam jau beveik aštuoneri, o „tikri vyrai niekada neverkia kitiems matant“, - taip močiutė sakydavo. Greitai bus metai, kai jos nebėra. Tą dieną mokykloje, pasibaigus pamokoms, prie jo priėjo mokytoja, apkabino per pečius ir pasakė:
- Gvidai, tu dabar važiuosi su manimi į vaikų namus.
- O ką mes ten darysime? – paklausė tada nieko blogo neįtardamas vaikas.
- Pasisvečiuosime, - per daug nenorėdama aiškinti ir braukdama išdavikišką ašarą trumpai atsakė jauna moteris, vis dar globėjiškai glausdama prie savęs pirmokėlį.
Nuo tos dienos Gvidas čia, vaikų namuose, ir liko.
Jau tada, kai mama išvažiavo į užsienį „laimės ieškoti“, berniukas žinojo, kas yra ilgesys, kaip skauda mažą vaikišką širdį, kai jos nėra šalia. Kai būdavo liūdna, jis apsiašarojęs įsikniaubdavo močiutei į glėbį, kuri glostydavo jo galvelę savo sugrubusiomis, kaulėtomis rankomis, ir guosdavo jį:
- Vai, vai, vargšeli tu mano. Gerai žmonės sako „obuolys nuo obels netoli rieda“. Nieko, vaikeli, užauginau Julytę, mamą tavo, duos Dievas sveikatos ir tave užauginsiu, - dūsaudama ir linguodama senoji tuo pačiu ne tik vaiką bet ir save guodė ir ramino.
Nelabai tada Gvidas suprasdavo tikrąją močiutės žodžių prasmę, bet nuo jos šilumos ir artumo, bei monotoniško sūpavimo, trumpam atlėgdavo skausmas vaikiškoje krūtinėje, jį tada užliedavo ramuma, o nuo ašarų dar drėgnas akis imdavo lipinti miegas.
Gvidui visai patiko gyventi pas močiutę, bet vis tiek širdelę graužė ilgesys. Praėjo pusė metų, o iš mamos nebuvo jokios žinios. Kiekvieną vakarą prieš miegą, kaip močiutė mokino, Gvidas suspaudęs delniukus prašydavo Dievulio, kad jis jam grąžintų mamą.
Prieš pat Kalėdas grįžtančio iš mokyklos Gvido laukė maloni staigmena. Ant stalelio, šalia kukliai saldainiais papuoštos kalėdinės eglutės, gulėjo vokas – mamos laiškas jam, Gvidui. Nekantraudamas, virpančiais iš nekantrumo ir jaudulio pirštukais berniukas atplėšė voką ir jam į delną įsprūdo nedidelis svarus bronzinis balandis. Ten dar buvo šventinis atvirukas, išmargintas smulkiomis raidėmis, kokių jis tada dar perskaityti nemokėjo. Kol močiutė užsidėjusi akinius lėtai ir garsiai skaitė Gvidui, ką parašė mama, berniukas sustingęs stovėjo šalia, lyg bijotų ką nors praleisti, neišgirsti. Atrodė, kad nuo to priklausys sugrįš mama ar ne.
- Močiute, mama nesugrįžo, nes aš buvau negeras, - nesulaikydamas per skruostus riedančių ašarų nusiminė berniukas.
Verkė ir senolės širdis, matydama tokią anūkaičio širdgėlą:
- Neverk, vaikeli, viskas bus gerai. Mama tave myli.
- Tai kodėl ji mane paliko, kodėl nesugrįžta? – vaikiškame balse nuskambėjo širdį draskantis priekaištas.
- Gvidai, šį balandį mama tau padovanojo ne šiaip sau. Tai ženklas, kad ji sugrįš pas tave, tik dabar neranda kelio į namus. Stebuklingą Kūčių naktį, kada vakarė žvaigždė nušvies šį balandėlį, nuo jo atsispindėjusi šviesa nuskries toli toli, už jūrų marių, už kalnų aukštų, ten, kur dabar yra tavo mama. Šis mažas paukštelis perduos jai žinią, kad čia, namuose, sugrįžtančios jos laukia sūnus, mažasis, gerasis Gvidas.
- Ar tikrai? – su užgimstančios vilties kibirkštėlėmis akyse į močiutę žiūrėjo vaikas tvirtai delne spausdamas stebuklingų galių turinčią mamos dovaną.
- Taip, vaikeli. Tik reikia balandėlį pakabinti ant eglutės, - senolė švelniai stumtelėjo dvejojanti berniuką link kalėdinio medelio.
Gvidas šventai tikėdamas močiutės žodžiais bronzinį balandį pakabino pačioje garbingiausioje vietoje, eglutės viršūnėje.
Prieš užmigdamas Gvidas dar ilgai žiūrėjo į blausioje mėnulio šviesoje ant Kalėdinės eglutės viršūnės blankiai švytintį mamos dovanotą balandį. Žiūrėjo, kol apsunkusi nusviro galvelė ir užsimerkė labiau už vakarę žvaigždę viltimi švytinčios vaiko akys. 
Kad ir kaip Gvidas tikėjo ir laukė, bet per tas Kalėdas, stebuklas, neįvyko. Tačiau vaiko tikėjimas stebuklinga bronzinio balandžio galia nuo to nei kiek nesumažėjo, jis paprasčiausiai susitaikė su tuo, kad teks laukti kitų Kalėdų.

Praėjo pirmosios Kalėdos vaikų namuose. Gvidas įkopė į devintuosius metus. Per tą laiką, praleistą vaikų namuose, berniukas pasikeitė: gerokai ūgtelėjo, tapo savarankiškesnis, išmoko pakovoti už save. Tačiau naktimis kartais vis dar sapnuodavo mamą, tokią gražią, jauną moterį, ilgais banguotais vario spalvos plaukais. Bet atsibudęs jis niekaip negalėdavo atsiminti jos veido. Tačiau dažniausiai sapnuose Gvidas nukeliaudavo pas močiutę, tokią pat gerą, besišypsančią savo raukšlėtu veidu, apkabinančią jį nuo darbų pavargusiomis rankomis ir guodžiančią kaip kadaise: „Vaikeli, viskas bus gerai, pamatys mama tavo balandėlį ir suras kelią pas tave“.
Kiekvieną kartą po to, kai susapnuodavo tokį sapną, Gvidas susirasdavo savo draugą Tomą ir abu drauge, nutaikę tinkamą progą, niekam nieko nesakę, lėkdavo į prie upelio esantį eglaičių sąžalyną. Berniukai vis dar ieškodavo ten dingusio balandžio.
Atėjo pavasaris, nutirpo sniegas. Visur vaikai išlandžiojo, visur iššniukštinėjo, o bronzinio balandžio niekur nei ženklo, sakytum skradžiai žemę prasmego.
Laikui bėgant tie slapti pasivaikščiojimai link upės tapo tokie įprasti, kad vaikai čia ateidavo paprasčiausiai pažaisti, pasikarstyti po medžius, pamėtyti akmenukų į vandenį ar šiaip gulint žolėje paspoksoti į debesis, klausantis medžiuose tarškančių paukščių.
Vieną vasaros dieną, po ką tik praūžusios vėtros, draugai negalėjo nustygti savo kailyje, kaip troško kuo greičiau išsprukti iš vaikų namų ir kuo greičiau nulėkti į miškelį. Vaikams buvo be galo smalsu, ką praūžęs viesulas bus pridaręs jų gojalyje. Ir tikrai, prie pat upelio augęs nemažas beržas iš pat šaknų nuverstas gulėjo skersai upelį, lyg koks lieptas.
- Nu geras, - nusistebėjo Gvidas.
Visa jų pievutė buvo prikritusi šviežiai pridraskytų medžių šakų su lapais. Pasiėmęs vieną tokią ir užsilipęs ant nuversto medžio kamieno Tomas kažką žvejojo iš upelio.
- Ateik čia, žiūrėk ką parodysiu, - pasišaukė draugą.
Tarp į vandenį panirusių šakų plūduriavo kažkoks lizdelis.
- Tikriausiai per vėtrą iš medžio iškrito, - žinovo balsu  pasakė Gvidas.
- Čia tik šienas, plunksnos, pūkai visokie, - po rastą paukščio lizdą su didžiuliu susidomėjimu knaisiojosi Tomas.
- O tu ką, tikėjaisi ten kokį auksinį kiaušinį rasti, - nusijuokė Gvidas supdamasis ant nuversto medžio kamieno.
- Pasižiūrėk, Gvidai, radau kai ką geriau, - didžiulei draugo nuostabai Tomas iš šakų krūvelės, kadaise buvusios paukščio lizdu, ištraukę kažkokį blizgantį daiktą.
- Taigi čia mano balandis, - išlemeno Gvidas, vis dar negalėdamas patikėti, - kaip jis čia, šitame lizde, atsidūrė?

Atgalios berniukai ėjo pilni emocijų. Tomas buvo gerai nusiteikęs, kažką visą kelią pliauškė, pasakojo mosikuodamas rankomis, tikriausiai jautėsi didvyriu, juk tai jis surado stebuklingąjį draugo balandį. O Gvidas priešingai, buvo nekalbus, kažkoks susimąstęs, bet kartu ir laimingas, nors ko ne iki skausmo delne spaudė bronzinį žaisliuką. Jis jautė, kaip su kiekvienu žingsniu, su kiekvienu širdies tvinksiu, jame vis stiprėja, auga viltis, kad balandis atsirado ne šiaip sau, tai ženklas, kad mama sugrįš.

Tuo metu į vaikų namų kiemą įvažiavo gražus didelis automobilis. Vairuotojas nuskubėjo atidaryti keleivio durelių. Iš mašinos išlipo jauna graži moteris, su plačiabryle vasariška skrybėle, iš po kurios ant pečių krito nuostabiai gražios, vario spalvos plaukų garbanos.