prarastas vaikas (arba kitaip Pamišėlių porelė)

- Nutilk, nelemtoji!! Tavo žodžiai netikri! – kriokiu išdžiuvusia gerkle.
- Tu tik nori tuo tikėti... Tu bijai jų, nes jie nešą mirtį.
- Tu pati neši mirtį! savyje...
- Tikriausiai tu teisus. – tyliai šiurpus balsas subraižo orą.
- Kodėl, atsakyk man, kodėl tu leidi mintims užnuodyti kūną?! – purtau it šapą pabalusią figūrą.
- Aš tik lėlė, kuria žaidžia protas... – nubanguoja per kambarį.
- Netiesa!!! Blaivus protas nebūtų leidęs to padaryti... nebūtų leidęs...  tikrai nebūtų – susmunku ant žemes, kai balsas visai nutyla.
- Blaivus... – pakartojo ji.
- Kodėl tu taip bijai gyvenimo? – galiausiai išdrįstu paklausti. Protas jau nustojo bijoti.
- Aš ne jo bijau.
- Tai ko gi tada?
- Aš bijau gyventi.
- Bet... – ji prieina prie manęs atsiklaupia šalia ir apkabina per kaklą. Jos akys tokios liūdnos... o aš kvailys maniau – tuščios.
- Atleisk man jei gali, bet aš negalėjau kitaip...
- Bet tai buvo mūsų juoda ir balta, mūsų pradžia ir pabaiga, mūsų svajonė...
- Tavo.
- Na taip... – atsidūstu. Aš ir vėl painioju mus ir save.
- Išeik – po ilgos pauzės staiga taria ji.
- Ką? – pakeliu galvą ir žvylgtе liu jai į akis bandydamas įspėti pasakyto žodžio prasmę.
- Išeik... taip bus geriau. – rimtu tonu suskumba ištarti ji.
- Kodėl? Aš... aš nenoriu – mano balsas sudreba, o širdis praleidžia keletą dūžių.
- Aš negaliu tau duoti tai ko tu taip trokšti... negaliu duoti mažų kojyčių, rankyčių... žodžio tėti... Aš... aš...
- Nereikia... – beveik meldžiu ją netarti šių žodžių.
- Aš nužudžiau...
- NUTYLK!!! – užsidengiu veidą rankomis, įsispraudžiu tarp kelių, kad tik neišgirsčiau, kad tik nesuvokčiau...
- Gerai, tada aš išeisiu. – vis dėlto išgirstu ir su siaubu šoku ant kojų.
- Ne, meldžiu neišeik – sugriebiu ją jau einančią durų link. Taip ir stoviu kurį laiką apkabinęs iš nugaros ir tyliu.
- Bet aš... – ji atsisuka į mane. Jos akys vėl verkia.
- Nesvarbu, aš ką tik supratau kaip daug kas yra nesvarbu – šypsaus, aš jaučiu kaip šypsaus.
- O kas tada?... – jos ašarų upelis išdžiūsta, tačiau liūdesys nepalieka veido.
- Rytai ir vakarai, viršus ir apačia, kol esi šalia manęs aš žinau, aš žinau, kad gyvenu!
- Nesakyk šito žodžio... – ji sudreba ir aš ją apkabinu.
- Aš kvailys, maniau, kad viskas gyvenime paprasta, tereikia ateiti ir pasiimti.
- Bet aš juk daviau...
- Davei save, davei tiek daug visko... o aš vis ėmiau ne tai, ko reikėjo.
- Nesuprantu... – tyliai sukuždėjo peliukas mano glėbyje.
- Aš tikėjau kitų laimę ir vogiau ją iš tavęs... bet kaip paimti tai, kas nė neegzistuoja?
- Nesupratu...
- Laimės negali pasiimti, ją turi susikurti.
- Bet tu juk ir kūrei, bet aš ją...
- Nereikia – vėl nutildžiau ją.
- Ir išties, nereikia – sutiko ji.
- Ar liksi mano kelio kryptimi, ar būsi viršus ir apačia? – žiūrėjau jai tiesiai į akis į kurias kritau kritau...
- Aš ką tik suvokiau...
- Ką gi?
- Kad tu mane myli
- Tu šypsais – mano veidas nušvinta.
- Tu taip pat, kvailiuk.

Dar viena diena baigės, o vaistų dėžutėje taip ir nesumažėjo. Mes ištversim, visiems sakėm, kad ištversim, todėl dabar kitaip ir negalim. Aš jai skolingas tuos gėlėtus tapetus, aprasojusį langą ir krūvą neplautų indų kriauklėje. Kažkada maniau, kad ir ji man kažką skolinga, bet dabar suprantu – klydau. Ji man davė tiek, kad dabar visa ką darau, tai tik bandau iš trupinių surinkti jai duonos kepalą. Kiekvieną diena po trupinį... kartais baisu, kad vieną dieną išėjęs pro duris jau niekad nebegrįšiu.
Aš pažadėjau sau, kad ištversiu, kad nebegirdėsiu vaiko verksmo naktimis... pažadėjau dar daugeli dalykų, kurių negaliu ištesėti...
Kol ji bijos gyventi, aš visad bijosiu mirti.