bilietas į vieną pusę

tik kelias minutes
bestovės traukinys
greit dėlioju žodžius
kad suspėt pasakyti
koks aš – Hamletas
ir pats sau duobkasys
kai alsuoja  karščiu
šviesa pilnaties
ir laimė šešėliuose lydosi

per dangų rudens
paklotu keliu
nuklampojo širdis
ne vieną iškentusi dūrį
ten - lūkesčių rūmuose 
žioruojant brangiems akmenims
užsidaro paskutiniosios durys
ir kasdien vis mažėja
dovanų nešulys

ir taip kenčiant rytojų
niekada nesibaigiantį
išsigelbėti puolus
nuo nemeilės padės 
Olando skrajojantis laivas
tik jam burės reikės raudonos
linkui Marso žvaigždės
ir amžinybė be sugrįžimo 
bilietą  padovanos

jeigu ainiams kada
surakins ilgesys
it grandinėmis širdis
vienatinio žodžio
kažkas pasiilgęs gedės
prisimins ir nebe į žemę
kels į dangų akis
kad naktiniam skliaute
jau ne kapo ieškotų
o manosios žvaigždės