3

Taktilas jau mato kaip didelis, raudonas kamuolys krenta vis
žemyn ir žemyn. Po jo kojomis tingiai vinguriuoja upelis gindamas savo
bangeles į netoliese esantį ežerą.
          Staiga jis prisimena. Savo namuose matė didelę uolą ir joje
iškaltą medį, šalia jo įrankį, kuriuo galima šį medį perskelti. Tokį
įrankį jau matė čia. Matė kaip juo kapojamos medžio šakos. Pirmą kartą
žodį medis jis išgirdo iš vaiko besimokančio tarti žodžius. Uolos
piešinyje šalia medžio matė keistą pilką masę, nupiešta taip, lyg ji
judėtų ir persišviestų. Kiek toliau antrame piešinyje žmogų, kuriam nuo
tos masės bloga. Jis keliasi, krenta ir vėl keliasi. Po to krenta ir jau
nebesikelia. Keisčiausia, kad tas žmogus panašus į šios planetos
gyventojus. Trečiame piešinyje žmogus ropoja į žemės gilumą.
          Taktilas ima suvokti. Piešiniuose jis matė savo planetos
praeitį. Kažkada ji buvo tokia, kaip ši. Su laimingai gyvenančiais,
viską turinčiais žmonėmis, žmonėmis, kurie nieko nesaugojo savo vaikams.
Iškirtę medžius jie neturėjo kuo kvėpuoti. Tada keitėsi ir tapo tokiais
negražiais, leisgyviais padarais.
          Keitėsi ir pati planeta. Ją ėmė smūgiuoti didžiuliai akmenys.
Jau ir pati žemė priešinosi tokiems šeimininkams. Ji kėlė didžiulius
vandens kalnus. Mėtė nuo savo sprando netikusiu vaikus, norinčius ją
pražudyti. Po to džiuvo jos upės, ežerai. Vandens liko tik tiek, kiek jo
buvo gelmėse. Paviršių ėmė deginti tas pats raudonas kamuolys, nuo
kurio žmogus pasislėpė žemės urvuose.
          Stebėdamas žemę Taktilas išmoko ir savo Marso istoriją.
          Gal tai įvyko ne staiga, gal tai įvyko palaipsniui? Per vieną
dieną visko ne sunaikinsi. Jeigu jo planeta buvo tokia kaip ši, gal dar
galima ką nors pakeisti? O ką, jei ją iš naujo apželdinti medžiais,
atgaivinti į paviršių iškastais upeliais. tai vyks ne vieną ir ne dvi
dienas. Praeis daug daug laiko, bet ji vėl žaliuos.
          Nuo šios minties - jis pajaunėjo. Dabar Taktilas suprato, kad
jo kelionė buvo ne veltui. Jis atkeliavo tam, kad gražintų savo planetai
gyvenimą.