Rašyk
Eilės (73348)
Fantastika (2195)
Esė (1496)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Man čia visąlaik patinka ir oras nelabai turi tam reikšmės. Žinoma tik pavasarį ir vasarą – šiltesniaisiais metų laikais. Kad nenušalčiau užpakalio ir, kai kurių vyriškų dalykėlių, ant žemės pasitiesiu užklotą. Jis būna visaip perlenktas ir sulankstytas, tad dažnai primena šlapio popieriaus gniužulą, o ne medvilninį audeklą. Šalia nuolatos pasistatau vieną ar porą puodelių atvėsusios, bet vis dar maloniai šiltos mėtų arbatos. Tinka ir litrinis pieno pakelis – priklausomai nuo to, kaip greitai motina sugeba parlėkti iš artimiausios parduotuvės. Tačiau arbata visuomet - kartoju - visuomet būna mėtinė.

Kartais nukreipiu akis nuo ekrano, bet ne tam, kad jas pailsinčiau. Turiu prisipažinti, jos nepavargsta dienų dienas stebeilydamos tą patį vaizdą. Dažniausiai jį atstoja elektroninės knygos puslapiai, arba mano pildomi word‘o programos lapai. Sutikite – tai iš esmės tas pats. Na, beveik.

Menkų pertraukų metu subėgioju iki tualeto (atlikti ne paslaptis, kokių reikaliukų), iki virtuvės šio to perkąsti, o tada vėl tiesiu taikymu į savo darbo vietą. Aš ją taip vadinu.

Neduoda ramybės aplinkui skraidžiojantys vabzdžiai, ypač tie, taip vadinamieji bimbalai. Garbės žodis, kartais jie atrodo tarytum maži žvirbliukai, o savo groteskiškais sparnų keliamais čiužėjimais ir birbimais ima klaidinti - galbūt ten už dekoratyvinių gėlyčių lapijos čeža, koks tai, neaišku, kaip į šeštą aukštą užsikeberiojęs kačiukas.

Dar yra tokie mažulyčiai, išvis mano galvai nesuprantami vabaliukai primenantys klaikiai suminiatiūrintas raudonas pagalvėles. Pastoviai šmirinėja įtrūkinėjusio, gruoblėto, šalto betono paviršiais,  landžioja po nuosėdomis ar paukščių išmatomis apneštas duobutes. Jie blaško. Dievas gailėjo atseikėti jiems gabaritų, bet ryškumo ir staigumo iš jų neatimsi.

Į žmonių balsus aš paprastai linkęs nekreipti dėmesio – jų problemos ar džiaugsmai manęs nedomina. Viskas, kas man svarbu – prieš mano akis.

Tačiau vieną vakarą turėjau peržengti per save ir suvaidinti savotišką ilganosės paskalų nešiotojos vaidmenį.

Tai buvo šiltas ir giedras gražaus pavasario vakaras. Blyškiai kruvina saulė (mano mėgstamiausia) jau leidosi vakaruose ir jei tikėti prietarais – žadėjo kraujo praliejimą. Tikra tiesa, girdėjau per televiziją. Pasirodo, kartais ji nemeluoja.

Bėgiojau tarškindamas pirštais per klaviatūros mygtukus ir išgirdau riksmą. Tada jis man nepasirodė baisus. Vienu aukštu žemiau gyveno dainininkas. Dalyvavo muzikiniame realybės šou „Kelias į žvaigždes“, taip pat bandė laimę „Lietuvos balse“ . Iš abiejų projektų nieko nepešė, bet rankų nenuleido. Mažne, kas antrą dieną bliaudavo užsileidęs šokių muziką. Spėjau, kad tai buvo karaoke, o gal ir ne. Ši diena jo kalendoriuje tikriausiai buvo apvesta storu raudonu rutuliuku, prie jo pažymint žodį – „dainavimas“. Taip pamaniau minutėlę suklusęs, nes gerai įsiminiau vakardienos plyšavimus. Pakimusiu balsu kriokė Elvio mėlynus zomšo batus. Iš ankstesnio repertuaro tai aiškiai išsiskyrė, bet sunku tiksliai spręsti – kai aš balkone – būnu mažumėlę nutolęs nuo realybės.
 
Mano ausis pasiekė lyg iš tolo aidintis slogus muzikos bumbsėjimas. Daug negalvojęs numojau ranka ir tęsiau kvailą istoriją. Pagrindinis veikėjas Andrius sumanė negyvai kirviu užkapoti sugyventinę. Tęsdamas Andriaus galvoje gimstančias užmačias ūmai pasijutau nejaukiai. Sakytum piktoji dvasia nematomais šiurkščiais šereliais būtų pabrūžinusi per mano sielos stygas. Nutraukiau sakinį nebaigęs, girdi, mielas Andriau, po šitą mėšlą kapstykis vienas ir manęs netrauk.

Sustingau, gyslomis paplūdo adrenalinas, nors realios priežasties tarsi ir nebuvo. Tada pamenu giliai kvėptelėjau stipriai ir godžiai trukteldamas orą, paskui bandžiau išpūsti negatyvias psichologines bangeles, bet apart idiotiško švilptelėjimo pro it žuvies atlapotas lūpas nieko neišėjo.

Nenusakomas sakytum šešėlis jausmas toliau kuteno ir kėlė šiurpulį. Kūnas nuėjo pagaugais išgirdus tylų atkakliai burzgiančio motoriuko garsą. Žinojau, kad tai tas siaubūnas.

Jis kreiva trajektorija lyg būtų siurbtelėjęs
(mano jausmų)
pigaus raudonojo vyno prazvimbė pro šalį viršum galvos. Lėtai, labai lėtai, kaip sapne. Stryktelėjau tarsi pakirptas į sėdynę ir sekiau įtartinus, negailestingus bimbalo sparnelių judesius. Šaižus zyzimas artėjo, aš šoviau atatupstas prie durų. Buvau pasiryžęs vienu peties dunksniu išlaužti vyrius ir išversti velniop tas plastikines duris - veikė mano jautrumas vabzdžiams.

Velnio padaras (tokius žodžius sufleravo mano sąmonė) siaubingai priartėjo ir galėjau užuosti karštą, salsvą, nemalonų tvaiką. Net nenorėjau žinoti po kokius mėšlinus laukus jis skraidžiojo. Tą akimirką nesusizgribau atlapoti ar išlaužti (tiek iš išorės, tiek iš vidaus rankena neutralioj padėty, bet toks terminas man atrodė teisingas; juk prieš mane vabzdys) durų. Stypsojau tarytum įkaltas į grindis ir žiopsojau baimės sklidinomis akimis, o jis priskrido arčiau. Jaučiau, kaip nevalingai kyla mano rankos ir iš įtūžio ima trūkčioti raumenys; dar kiek ir durys su trenksmu rėšis į naktinį stalelį. Išgirdau kvėpavimą patankėjant, bet jis atrodė lyg ne mano. Tada palaimingas atodūsis – milžiniškas nariuotas vabzdžio kūnelis nučirškė į šalį ir dingo vakaro prieblandoje. Nors veikiau nubirzgėjo it keistas, griozdiškas padangių automobilis.

Prisiminęs šį susitikimą pagalvojau, kad panašiai ir žmonės, sustingę priešais atvažiuojantį, signalu spiegiantį furgoną galvoją išnykti iš kelio. Baigtys liūdnos.

Galėjau ramiau atsikvėpti – tik velniškas nesusipratimas... bet tamsus, tykiai lyg šešėlis ant sielos užslinkęs jausmas nedingo.

Nirtus vėjo šuoras pašiaušė laibų klevų lapus, šie skambiai sušlamėjo. Paskui skardus juodos varnos klegesys.

Aš suakmenėjau dar sykį. Šįkart viskas rimta, palyginus su praeita pasakėle. Tuščiomis, sustiklėjusiomis ir baimingomis akimis žvelgiau į pilkšvą balkoną. Tai perbėgo sutrūkinėjusia, tinkuota siena.

Tas jausmas. Šitas jausmas klyksmas

Tokią istorijos versiją pateikiau broliui, tėvams, policijai (ne vieną kartą). Kita, tamsioji jos dalis saugoma pageltonavusiuose dienoraščių puslapiuose.

***

2007m. gegužės 30 d. trečiadienis

Šiandien kraupiai nužudyti ponias ir ponia Dieveidžiai. Nenoriu daug rašyti, nes atsitikimas giliai įstrigo atmintyje. Nemanau, kad kada nors pamiršiu.

Tik dabar supratau, ne tada, kai pamačiau tą šešėlį ar žymę – riksmas ne dainorėlio. Menu prislopintą muzikos gaudesį ir turiu pripažinti, kad jis sklido ne iš penkto aukšto. Greičiausiai vienoje iš kotedžų verandų lėbavo studentai. Dažnai gerdavo ir linksmindavosi, šokdavo. Šitai anksčiau neatėjo į galvą, nes rašymas buvo pasiglemžęs didžiąją dalį mano dėmesio, net ir krestelėjus galvą tada, suklusus.

Manau, gal ir neskuodžiau nuo bimbalo, kaip nuo ugnies, nes dalis manęs, vadovaujančioji dalis liko ant aptriušusios medinės kėdutės priešais tekstą.

Dar tikiu, gal ir beprotiškai skamba, bet bimbalas viską žinojo. Kaip kitaip paaiškinti keistą jo susidomėjimą mano povyza, veidu, akimis? Prisiekiu, kartais rodosi, jog gyvis spiginosi juodomis akutėmis į manąsias ir norėjo perduoti klaikią žinutę... bet gal aš perdedu.

Kai šešėlis perbėgo per sieną – įsikūnijimas. Mano vidinės būsenos, baimės įsikūnijimas. Tokia idėja iškart šovė galvon. Negaliu pasakyti ar tai buvo žmogaus šešėlis. Man jis pasirodė per didelis, o ir dingo taip staiga... Vieną akimirką yra, kitą nebe. Tik kraujo lašas sienos kamputyje.

***

2007m. liepos 3 d. antradienis

Kelios savaitės prabėgo nuo paskutinio įrašo. Neprisiverčiau, ką nors brūkštelėti. Dabar lengviau. Košmarai jau nebekankina. Kartais, bet tik kartais tamsiuose skersgatviuose pastebiu švystelint tokius pačius šešėlius, bet ar tikri jie, o gal tik mano vaizduotės vaisius? Šito negaliu pasakyti.

Žudikas dar nerastas, nepaskelbtas nė vienas įtariamasis. Tai tik sustiprina mano mintis dėl nežmogiško padaro. Kuo toliau, tuo mažiau tai atrodo kvaila. Įvykis oficialiai pramintas mįsle. Niekam neaišku, kaip, kažkas sugebėjo įsilaužti į svetimą butą nepalikęs jokių atpažinimo ženklų, tik sudarkytus bevaikės šeimos kūnus.

Moters gerklė perrėžta peiliu, kuris savo ruožtu rastas švarut švarutėlis (tarsi niekas nebūtų jo lietęs; nebent mūvėjo pirštines, bet dauguma linkę atmesti šią hipotezę). Vyras, kaip teigiama, pasmaugtas... kažkieno, kas įvykdė nepriekaištingą nusikaltimą. Pėdsakų nelikę.

Manęs neapleidžia jausmas, kad aš kažkaip su tuo susijęs. Vakar sapnavau (tai nepriminė gryno košmaro), kad vyšninis kraujo lašas sienos kampe transformuojasi ir tampa bimbalu. Aš it prikaltas vėpsau į nepaaiškinamą procesą ir akimis seku vabzdžio skrydį. Jis, kaip pats mažiausias pasaulyje motorinis lėktuvėlis nusileidžia ant ištiesto mano delno ir vėl atvirsta į...

Kartais pagalvoju, kokiu būdu vienintelė kraujo dėmelė ten atsidūrė. Kažkas specialiai troško, kad ją užfiksuočiau sąmonėje. Neprieinu kitos išvados... gal man jau visai pasimaišė. Bet perpjauti gerklę, tai ne rankos pirštelį sulaužyti. Kraujo turėjau matyti daugiau, nepaisant, kaip toli egzekucija buvo įvykdyta.

Nepaliauju galvojęs apie visą šitą velniavą. Stengiuosi miegoti ramiai ir tai pavyksta, tačiau niekada nežinau, kada baisus sapnas vėl mane aplankys. Tikiu, kad taip bus, ir ne kartą. Aplankys mane nepasiruošusį, beginklį. Visai, kaip tas šešėlis vargšę šeimą.
2013-05-14 14:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-18 18:37
Mute
Šešelių sapnas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-28 01:47
Akita Inu
Dėkoju be galo, labai pakėlėte nuotaiką darbo dienai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-27 21:34
Lengvai
Gerai, sakau "gerai", tikėdamasi, kad tai tik pradžia, nes jeigu tai ir pradžia ir pabaiga, tada maustot skaitytojus, gerbiama/s Akita Inu.

Tiesa, buvo kelios kalbos kultūros klaidos ir keli nesklandumai dėstant. Todėl 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-17 12:43
Akita Inu
Dėkui
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-14 23:09
Marquise


Mėtinė arbata. Susimąsčiau. Atrodo nepamenu nė vieno kūrinio, kur būtų paminėta kažkokia kita arbata - kažkaip tos mėtos labai patrauklios literatūriškai, o nuo to pasidaro nelabai originalios.

"subėgioju iki tualeto (atlikti ne paslaptis, kokių reikaliukų)" -> patikslinat vienintelę vietą, kurios tikslinti nereikia. Negi tikrai manot, kad yra bant vienas skaitytojas, kuris manytų, kad tualete herojus veikia kažką kitą nei "reikaliukus"?

"turiu prisipažinti, jos nepavargsta dienų dienas stebeilydamos tą patį vaizdą. Dažniausiai jį atstoja elektroninės knygos puslapiai" -> nešvari vieta. Ką atstoja? Vaizdą? Kažkaip neskamba.

"jau leidosi vakaruose" -> taip pat perteklinė info. - juk mažai tikėtina, kad leistųsi šiaurėje.

Nesupratau herojaus požiūrio į vabzdžius: pradžioje gana ramiai pasakojama apie tokius ir anokius, apie mažus ir raudonus, o po to iš kažkur išnyra vabalas monstras, kuris sukelia paniką... Kas tai? Kuo jis toks išskirtinis? Kodėl būtent tas vabaliukas?

Kažkas tarp Gregoro Zamzos ir Andriaus personažo.
Gal vis dėlto reikėjo šiek tiek išskirti vieną ar kitą versiją, palikti trupinėlių takelį skaitytojui. Nes  dabar galvoju, ar aš įžvelgiu tai, kas parašyta, ar tai tik mano vaizduotė išplečia pateiktą istoriją.

Iš tiesų visa struktūra ir dėstymo išskaidymas į tam tikrus fragmentus gana įdomus, tačiau labai trūksta kalbos lengvumo ir kaip minėjau ryškesnės minties.
III
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą