Ji
Rado didžiažuvę
Į tautišką krantą
Vakario išmestą
Ją
Skuto, skūrą dyrė
Pasūdė ir statinėn
Akmeniu prislėgė
Tik
Po metų prisiminė
Kaimynui užsukus
Tikrai nekviestam
Ji
Nosį sukdama šalin
Supjaustė smulkiai
Ir dubenin sukrovė
Jos
Atminimą pagerbė
Svogūnais, padažu
Grietine parūgusia
Su
Kreiva šypsena ir
Duona padžiūvusia
Kaimynui ant stalo
Kad
Jis kur galą gautų
Tos žuvies užvalgęs
Pagalvojo lietuviškai


Ryško Rauškas





