Kasdienybei

Kas būtų, jeigu mano rytinės kavos puodelis
turėtų mažytes kojytes ir prieš miegą nusliūkintų
į atokiausią tavo lovos kampelį?

Vaizdas liejas:
rytas, kava, langas, pro kurį keturios akys žiūri,
papt – nebe ir ašarą gniaužau savo delne –
kur, sakyk, dingo skonis ir kvapas, ir tavo
kelnių kišenės mano rankoms prieš užmiegant
rudenį, kai gęsta gęsta gęsta šviesos, bet
neužgęsta mintys „kad viskas gerai“,
„kad viskas susitvarkys“,
„kad viskas šitaip ir turi būti“,
bet nubundi ir vėl tyla tyla tyla ir nei bar,
nei bar bar, anei batų kaukšėjimo,
anei dylančių tapkių slydimo per kilimą,
tik du kavos puodeliai virtuvėj ant stalo
ir ore kybantis naujos dienos laukimas
dviese.