Spanguolėmis aplipę pirštai

Ir tada aš Tave pamatysiu,
Taukuotoj pily su švininiais langais.
Pilną ilgesio, raudonais nuo spanguolių pirštais,
Bet neužeisiu, tol,  kol tavo stiklainis nesibaigs.

Smagias bites vaikydamas nuo veido,
Apkreti jas spanguolių rūgštumu.
Jos krenta į purų obelų sniegą su aimana,
Į švininį debesį krenti ir Tu.

Buvo laikas, kai valgiau savo stiklainį,
Naktis gaudė dieną, žiema pliekė karštį.
Bet lazda iššovė, pumpurais apsipylė,
O mėnulis bučiavo vaivorykštės raištį.

Ir kai pabaigsi savo stiklainį,
Neužrakink į seifą šaukšto.
Nes smigau Tau į širdį,
Smigai man į širdį ir baigta!