Nurinkau stalą, sušlaviau dešrų ir duonos likučius į plastikinį maišelį ir išslapsčiau tuščius brendžio butelius. Naktis praėjo be gaisrų. Iki budėjimo pabaigos liko šiek tiek daugiau, negu valanda. Mano, pamainos viršininko, darbas gali pasirodyti labai lengvas, bet turint galvoje, kad turi atsisikaitinėti saugumui ir atleidinėti gerus vyrus, kartais išgerti beveik būtina.
Įjungiu kabineto kampe stovintį televizorių. Žinių kanalas rodo senyvo amžiaus inteligentišką vyrą, kokie renkasi gatvių susibūrimuose, nešini plakatais prieš antivalstybininkus. Senukas užsidegęs pasakojo:
- Lėktuvai mėtė gėles ant žmonių, anie stovėjo susikabinę rankomis Baltijos kely, su degančiam akim. Taduj mes buvame tyri sava kovoj už tautas laisvį. Kiek žūva nekaltų kovoj už tų laisvį! Ale dabartės mūs jaunyms pamiršta, už kų protėviai padėja galvas. Taigi ne tam, kad mūsų kalba būtų ardoma, kad būtų naikinama mūsų gamta! Ale daba viskas tik dėl piniga...
Perjungiau kanalą ir priėjęs prie spintos išėmiau medžioklinį „Remington“ šautuvą. Išvirtau laukan. Virš mūsų, vos tūkstantinio gyventojų miestelio brėško drėgnas, rūku įsuktas rytas. Užtaisiau vienu šoviniu ir lėtai nusvirduliavęs į pakalnę prie tvenkinio, nusitaikiau į pakrantėje miegančių ančių būrelį. Nuo šūvio patinėlis net nepabudo, pliumptelėjo į tvenkinį ir liko plūduriuoti suglaustais sparnais. Šiaip ne taip pritūpęs, sugriebiau jį už sparno ir ištraukiau iš vandens. Parsinešęs į savo kabinetą numečiau antiną ant stalo ir, atsisagstęs uniforminį švarką, prisėdau krėsle. Tikriausiai užsnūdau, nes kai pramerkiau akis, - dar buvau girtas kaip pėdas, - šalia jau trynėsi du policininkai ir fotografas.
- Pabudai? Gal dabar papasakosi, ką čia išdarinėji? Paklausė sarkastiškai vyresnis pagal rangą.
- Ką papasakoti? Iš karto negalėjau susigaudyti. Žiauriai skaudėjo galvą.
- Pradėk nuo to, ką reiškia šitos antys.
- Jos negyvos. Be to, prisimenu, parsinešiau tik patiną.