Po nemigo nakties

Po nemigo nakties
Aušra iš aklinos tamsos išsivaduos.
Į melsvą dangų saulėtas rankas išties.
Atsispindės skaidriuos rasos lašuos.
Pakvies į tolumą pakelt išvargusias akis,
Nuo jų nubraukt slogios nakties mintis.
Ir niekad, niekad nenustos rytais
Švytėti sidabrinėj pievų brydėj,
Ir kvepiančiais, melsvais rugiagėlių delnais
Surast. Ir apkabint nakty paklydusius.

Po nemigo nakties
Aušra dangum atskries.
Nubėgs žaliais laukais,
Senais miškais ir krištoliniais ežerais.
Pakvies virš ryto medžių
Nuauksintom viršūnėm skrieti,
Vos vos prie jų tik prisilietus,
Į tolumas melsvas su viltimi žiūrėti.
Ir laukti. Jos. Vienos išeinančios į naktį vakarais.

Po nemigo nakties
Ji neatėjo. Tik lietus šaltais lašais
Nubėga spindinčiais langų stiklais,
Baltom obels šakom.
Nedrąsiai, tarsi paskubom.

Gal nugiedrės. Melsvam danguj, aukštai,
Ant debesų šypsosis ji švelniai.

Gal nugiedrės. Raudoni vakarai
Ją pasiims lig ryto pakuždėjimo...

2013 05 11