Gal užmigsiu

Tamsoje, be eilučių apie šviesą, su šlepetėmis,
Ant kliliminės dangos jaučiu pajūrio akmenis.
Lenkiuosi paimti -  tik stiklinė ant šono...
Išlieju ir nesurenku fantazijos kodo.

Lašų - po vieną ir po du - kaip sugeria kaimyno čerpės.
Kalbuosi su savim, kai buvusioji - link plaštakės,
Su tirščiais kavos, ir bast į stalo kampą.
Kvailas aš kartais, kaip ir tu su viagra.

Po mano kojom akmenys, po tavo - bičių turtai.
Vaškine figūrėle, kelyje ugnies liežuviai.
Atsargiai, apsirenk, ištirpti tau negalima,
O aš išliksiu moliu ir kabinsiuos į gyvenimą.

Kruvinais smilkiniais, nudraskytais nagais,
Per karštį ir pūgą nepramintais takais...
Klupsiu ir kilsiu, gal užmigsiu po amen.
Juk niekas nestato paminklų drugeliam.

Niekas geruoju neminės tavo vardo.
Galbūt ir manęs nuo spalvotų lig emo.
Angliarūgštės vienetai nuoširdžiai gedės,
O dešimtys tavo, ar turi širdies?