Kalinys

Jau aštuntą naktį po apdegusiu klevu. Kūnai pervargę, skauda raumenis, zvimbia ausyse. Naktim nemiegam. Šaltis krečia, tarška sunkūs šarvai.  Plieno nenusirengiam, gulim su viskuo ką turim šiam pasauly. Sugniaužę kardus užsimerkiam ir tikimės ramybės... Tikimės neatsibust, nors dienom kovojam iš paskutiniųjų. O kad kas naktį šaltu plienu gerkles perrėžtų... Bet vis vien kovojam, jog toliau kentėt galėtume. Vardan skausmo gyvybės neduodam. Niekam. Bet meilė mano gyvybę pasiima, tada nėra skausmo, tada nėra ką saugoti, tik meilę. Nebepriklausau sau, pasišvenčiu, garbinu. Aš noriu pergyventi visą savo skausmą dar ir dar kartą, kol suprasiu, kad tik jo man reikia, kad tik jame yra žiupsnelis tiesos. Aš nemirsiu kol tave turėsiu.