Pelkių plunksna. II.

Kelionę iki forto prisimenu kaip per rūką. Tiesą sakant, per rūką ją ir mačiau – visas dvi savaites dienomis rijau dulkes vilkdamasis paskui arklį, prie kurio buvau pririštas, o naktimis drebėdavau tikrame rūke, susisukęs į skudurą, kurį numetė kareiviai. Ankstyvas ruduo atėjo netikėtai. Lyti dar nelijo, bet stipriai atvėso, o tas drėgnas rūkas, kuris atslinkdavo vos pradėjus temti ir neišsisklaidydavo beveik iki vidurdienio, būdavo toks tirštas, kad lašai nuo nosies kapsėdavo kas porą žingsnių. Pakeliui užsukome dar į kokius dešimt kaimų, sugaudėme keliolika kaimiečių, sulaužėme kelis šonkaulius, sudeginome keletą trobų. Maždaug po savaitės prie mūsų prisijungė dar viena sargybinių grupelė su rekrūtais iš vakarų ir visi kartu vilkomės tolyn.

Po kelių dienų pasiekėme fortą. Tai buvo nedidukas miestelis ant vos matomos kalvos, apsuptas kokių trijų metrų aukščio vertikalių baslių tvora. Visuose keturiuose kampuose kyšojo apžvalgos bokštų stogeliai. Kai pamatėme jį tik išnirę iš miško, nelygūs baslių smaigaliai man pasirodė panašūs į išlaužytus žiurkės dantis.

Fortas buvo įkurtas iškart po Didžiojo karo saugoti aplinkinių kaimų naujakuriams ir išlikusiems vietiniams nuo plėšikų, marodierių, dezertyrų ar užsilikusių priešo dalinių – viso šito gero po karo šalyje knibždėte knibždėjo. Armija paskubomis surentė įtvirtinimus ir keletą trobų, prašukavo aplinkinius miškus, žudydama visus, ką užtiko turint peilį ilgesniais nei pėdos ašmenimis, tada grafas burtais parinktam karininkui suteikė barono titulą, oficialiai padovanojo jam fortą ir gabalėlį žemės, įpareigojo rinkti duoklę Ostskogo apygardoje, paliko nedidelę įgulą ir skubiai išsinešdino atgal į Ostskjeldrą švęsti pergalės.

Išgirdę apie tokį laimingą giminės iškilimą, į fortą iškart atskubėjo visi naujojo barono giminaičiai, kurie iš esmės jį ir apgyvendino. Į derlingą kraštą po truputį priplūdo naujakurių, duoklės užteko ir baronui, ir didžiajai daliai giminių, praėjus armijai plėšikų pasirodė nebesant tiek jau ir daug, tad forte visiems beliko tik laimingai sau gerti. Jei pirmasis baronas dar buvo didžiausiame mūsų pasaulio kare dalyvavęs karininkas, kuriam iš pradžių retsykiais vis tik tekdavo pamedžioti vieną kitą plėšikų grupelę, tai dabar valdantis jo sūnus Gustavas Bukkrferas nuo pat kūdikystės neveikė visiškai nieko. Paaugęs ėmė gerti kaip velnias ir gąsdindavo aplinkinių kaimų merginas labiau už bet kokius plėšikus. Bet iš esmės piktybiškas nebuvo, praėjus jaunystės šelionėms apsiramino ir dabar dažniausiai gerdavo užsidaręs forte, niekam per daug netrukdydamas. Todėl iš tiesų buvo gana keista, kodėl gi jam staiga prireikė rekrūtų, bet dauguma kaimiečių, susirūpinę savo sūnumis, į tai nesigilino.

Tačiau gandų buvome girdėję visi. Kai atvykus mus suvarė į apleistas arklides, kur pakampėmis netgi mėtėsi truputis seno šieno, pagaliau nuėmė pančius ir dar davė po dubenį šilto viralo, visų nuotaika taip pagerėjo, kad kai kas net ėmė dalintis savo mintimis.

– Tikrai bus piratai, – įrodinėjo stambus rudaplaukis kiek per plačiai įstatytomis akimis, – pamatysit, pririš mus prie irklų ir plauksim į jūrą, tada pramuš laivui šoną ir visi surišti taip ir nuskęsim...
– A tu visai durnas, ar ką? Tu žinai bent kiek nuo čia iki jūros? – nusišaipė liesas jaunuolis ilga nosimi.
– Nu ne, o tu žinai?
– Nežinau, bet... Nu toli labai.
– Aikit jūs su tais savo piratais... – reikšmingu balsu atsiliepė smulkiausiasis būsimas kareivis, – toli, netoli, koks skirtumas? Mes ką, į jūreivius panašūs? Prie jūros žmonių pilna, reiktų jūreivių, jie ten vietoj ir prisigaudytų. O mus čia siųs, į miškus... Plėšikų turbūt gaudyt, ar ką...
Nusprendžiau, kad šitas dar bent kažkiek mąsto. Dėl plačianosio svaičiojimų apie piratus, susižvalgę su šalia sėdinčiu kiek vyresniu įrudusiu kaimiečiu tik pagūžčiojome pečiais.
– Tai plėšikai tai čia nebent kur nors už Kromelvo, ten miškai dideli, ir kelias link Ostskjeldro eina, pas mus tai čia gi niekur nesigirdi dabar... –  samprotavo kažkas.
Rudasis kaimietis šalimais tyliai sumurmėjo:
– Pas mus blogesnių dalykų girdisi...

Atsisukęs įsistebeilijau į jį, bet kaimietis liko sėdėti nunarinęs galvą, tad nusprendžiau kol kas nieko neklausti. Pabaigiau paskutinius šaukštus sriubos ir padėjęs dubenį atrėmiau galvą į sieną. Pro skylėtas sienas krentančiuose saulės spinduliuose šoko dulkės. Atrodė, kad visas tvartas subadytas auksinėmis ietimis. Buvo taip gera ištiesti po žygio pavargusias kojas ir pasitrinti virvių nuspaustus riešus. Nebesiklausydamas aplink vykstančio pokalbio užmerkiau akis ir pirmąkart ėmiau rimtai svarstyti, kas gi iš tiesų manęs laukia. Labiausiai troškau, kad pietuose būtų prasidėjęs koks nors didelis karas ir mus išsiųstų į Pušų miestą, kur pamatyčiau karalių, jūrą ir begales visokių dalykų... Tačiau tik palikęs kaimą iškart pradėjau įtarti, kad šioms svajonės bent jau artimiausiu metu išsipildyti nelemta. Kažkodėl niekaip negalėjau patikėti, kad kareivius karaliaus armijai rinktų šitie barono galvažudžiai. O ir imtų dideliam karui ne po vieną nuo dešimties trobų, imtų daugiau. Kitaip neapsimokėtų mūsų net varyti iš tokios tolybės kaip Ostskogas. Todėl įtikimiausia atrodė, kad vis tik teks vaikytis miške plėšikus, arba eiti naktimis muštis su baronui neįtikusių pirklių sargybiniais. Toloka nuo mano svajonių, bet... Galbūt senelis irgi pradėjo savo kelią panašiai? Niekaip negalėjau prisiminti.

Iš snaudulio mane pažadino su trenksmu atsilapojusios arklidžių durys. Pro jas pasirodęs Gauruotas pašaipiai pareiškė:
– Na, pailsėjot, kareiviai? Marš į kiemą, apžiūra!
Nekreipdami dėmesio į Gauruoto raginimus skubintis visi ėmė lėtai stotis ant sustingusių kojų ir markstydamiesi išsliūkino į kiemą. Tačiau kai ten laukęs vadas užriaumojo „Rikiuot! ” ir ėmė vanoti visiems botagu per nugaras, prasidėjo panika. Nežinodami ką daryti, visi puolė bėgti nuo rimbo, bet kiemą apstoję sargybiniai kvatodami kapojo juos lazdomis. Matydamas, kad nėra kitos išeities, atsisukau veidu į vadą ir sustojau kaip įbestas.
– O, vieną kareivį turim! – juokdamasis sušuko vadas, – rikiuot palei šitą drasolį!
Galiausiai sargybiniams šiaip ne taip pavyko visus sustatyti į vieną liniją. Mūsų buvo trisdešimt – trisdešimt liesų, susigūžusių, skarmaluotų kaimiečių, baikščiai bėginėjančiomis akimis. Nors nė per kurią vietą nebuvome panašūs į karius, staiga surimtėjęs vadas beveik iškilmingai paskelbė:
– Sveiki atvykę į Ostskogo fortą, kareiviai. Tuojau išvysite savo valdovą, Ostskogo apygardos fogdą bei sergėtoją ir teisėtą šio forto lordą, baroną Gustavą Bukkrferą. Stovėt ramiai!

Nutilus komandos aidui kiemas kurį laiką skendėjo tyloje. Jis buvo visiškai uždaras – vienoje pusėje stirksojo išorinė forto baslių tvora, kitoje – ilgas medinis pastatas, o iš galų stovėjo nutriušusios mūsų arklidės ir dviaukštis mūrinis namas, besišliejantis prie išorinės tvoros ir, atrodo, einantis iki pat jos kampo, kur iš to paties namo kyšojo apžvalgos bokštelis. Galiausiai mažyčiame šio pastato balkonėlyje ir pasirodė pats baronas bei sudžiūvusi, į rusvai pilką skarmalą susisupusi būtybė. Išvydęs savo valdovą iškart supratau, kad baranu jis vadinamas ne tik dėl pavardės. Tai buvo stambus, pagyvenęs vyras didžiuliu, atsikišusiu pilvu, mažomis akutėmis ir žilstelėjusiais raudonais plaukais, nuo pat kaktos supintais į dvi storas kasas, krentančias atgal. Taip, tos kasos tikrai priminė riestus avino ragus, tačiau tik pažvelgus į barono akutes, kiekvienam turėjo kilti įtarimas, kad labiausiai aviniškas esąs jo protas...

Nors buvo jau gerokai popiet, baronas atrodė ką tik pažadintas, o puodelis jo rankoje tirtėjo taip, kad gėralas taškėsi ant žemės. Greitai nužvelgęs mus traiškanotomis akimis jis kažką pašnibždėjo savo sudžiūvusiam seniui, kuris, matyt, visgi buvo kunigas. Šiam linktelėjus baronas dirstelėjo į vadą, sumurmėjo „tiks... “ ir skubiai dingo namo viduje.
– Atrodo, jam patikot, – šypsodamasis tarė vadas, – gerai, toliau viską papasakos jūsų kovos mokytojas Altas Skujietis, arba kitaip tariant, Gauruotas.
Šis piktoku žvilgsniu palydėjęs nueinantį vadą kažką suurzgė ir žengė į priekį.
– Taigi... eee... tai pirmas dalykas turbūt tas, kad dabar, kai jau esat kareiviai, galioja armijos taisyklės – pirmąkart nepaklusus karininko įsakymui – gaunat kažkiek kirčių botagu ir greičiausiai liekat be dantų, antrąkart – kariam. Už dezertyravimą iškart kariam. Eee... Tai kol vyks apmokymai jūsų būrio vadas būsiu aš, o paskui paskirsim nuolatiniu vadu kažkurį iš jūsų. Va... Būsit vienintelis Ostskogo būrys grafo armijoje, tai per apmokymus šūdo nemalsim, nes...
– Grafo armijoje?!
Iki tol kalbėjęs žingsniuodamas pirmyn ir atgal, Gauruotas sustojo ir lėtai atsigręžė į mane. Mintis apie grafo armiją buvo tokia netikėta ir sukėlė man tokį jaudulį, kad nesusilaikiau – išsprūdo. Dabar beliko tik baikščiai nuleisti akis. Bet Gauruotas atsiduso ir kalbėjo toliau:
– Taip, būsite Ostskogo barono būrys grafo Sekunamo armijoje, prie kurios prisijungsite maždaug po mėnesio ar dviejų, o dabar esate gauja kaimiečių, iš kurios aš per tą laiką turiu padaryti kažką panašaus į kareivius. Bet šiandien pradėsim nuo kaimietiškų darbų – gausit išardyti seną sandėlį už aruodų ir iš tų lentų galėsit kažkiek įsirengti savo arklides, kur ir gyvensit – pasilopysit stogą ir sienas, gal užteks ir gultam ar suolam. Dar reikės...

Daugiau Gauruoto žodžių nebegirdėjau. Grafo armija! O aš jau buvau beveik susitaikęs su mintimi, kad baigsiu savo dienas kokiam krūme su plėšiko peiliu tarp šonkaulių, arba visą likusį gyvenimą teks saugoti poną Baraną, kad griūdamas girtas neprasiskeltų kaktos į stalo kampą – kurį laiką niekaip negalėjau nuspręsti kas gi būtų geriau, bet atrodo, būčiau linkęs prie peilio. Likusi dienos dalis prabėgo lyg sapnas, nelabai ką suprasdamas nešiojau lentas, pjoviau, kapojau, kaliau, kol galiausiai kritau ant pluošto šiaudų savo paties sumeistrautame gulte ir iškart nėriau į tikrus sapnus, pilnus žvilgančių šarvų, plazdančių vėliavų ir skambančių trimitų.